BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

pastovimpashnekam

apie santykius su žmonėmis ir kitais gyvūnais

pastovimpashnekam ● 2016-01-02

Niekada nemaniau, kad santykiai yra lengvas dalykas.

Nuo pat mažens su draugais žaisdama kieme supykdavau ant jų už kažkokius menkniekius, už visiškai nereikšmingus dalykus, kaip antai, kad žaisdami slėpynes jie truputį greičiau už mane pasislėpdavo ar ne visada sąžiningai lošdavo kvadratą, užmindami ant linijos, pasakydavo, kad mano iš antrų rankų pirktos kelnės jau senokai nemadingos ar pašiepdavo, kad greitai susigraudinu.

Iki šiol draugystės man mezgasi sunkiai, o nutrūksta taip lengvai, kaip užgęsta drugelio gyvybė jam smarkiai prisiplojus prie lekiančio automobilio stiklo. Mane suprasti sunku, mano nuolatinių skundų apie nestandartinės šeimos gyvenimo subtilybes klausytis visiems atsibosta, tad galiausiai ir taip negausus draugų būrys susiaurėjo iki skaičiaus, kuris nesiekia vienos rankos pirštų. Ir tai dažniausiai tampu jų „antruoju planu“; jie susitinka su manim tada, kai kiti planai „neišdega“.

Pykstu už neištesėtus aplinkinių pažadus. Jei ilgai nematyta draugė pažada grįžt į Lietuvą arba iš kurio nors Lietuvos miesto atvažiuoti pas mane į sostinę, ir atėjus mano kalendoriuje pažymėtai datai visgi pakeičia planus, man būna taip skaudu, kad nuoskaudą pakeičia pyktis ir aš iš keršto nepasveikinu jos su gimtadieniu, jeigu ji facebook’e paslepia savo gimimo datą (jei vis dėlto nepaslepia, sąžinė neleidžia nepasveikint).

Su vaikinais dar sunkiau. Pradžioj, „rožiniam periode“ galiu pamiršt visą pasaulį ir atiduoti tam vienam žmogui visas mintis, sielą ir kūno dalis (kokią antrą pažinties savaitę jau paaukočiau inkstą net nemirktelėjusi), tačiau po kelių mėnesių mane pradeda nervinti, kaip jis valgo, žiūri, daro kažkokias keistas mimikas ar skaldo niekam nejuokingus juokelius, iš kurių prieš tai žvengdavau kaip hiena.

Buitis ir rutina santykius nužudo visiškai. Būdama tikrai lieva namų šeimininkė, tinginė ir tikrai dažniau nei savaitę per mėnesį PMS’inės nuotaikos, kabinėjuosi prie smulkmenų ir niekuo nenustebinu savo antrosios pusės - nebent kokiu nors ypatingu isterijos priepuoliu ar savo kulinariniais nesugebėjimais.

Tai, kad nerandu ryšio net su žmonėmis, į kuriuos lyg ir labiausiai esu panaši iš visų gyvūnų, natūraliai veda prie to, kad kitų gyvūnų nemėgstu iš viso. Kažkur skaičiau, kad čia kažkokio psichologinio sutrikimo požymis. Mane net žuvytės užknisa, ką jau kalbėti apie plaukų turinčias būtybes.

***

O aplink pilna žmonių, kurie labai gražiai sutaria su aplinkiniais. Merginų, kurios tik ir laukia, kol jų vaikinai priklaups ant kelio per Kalėdas, Valentino dieną, Naujuosius ar jų gimtadienį (o ne bijo tokio scenarijaus). Seserų, kurios dalinasi paslaptimis (o ne rėkia viena ant kitos). Draugių, kurios gali viena kitai paskambinti vidurnaktį. Bendradarbių, kurie tarpusavyje atvirai bendrauja ir vieni kitiems padeda, o ne dalyvauja konkurse „kas geriau pasiteisins, kodėl negali sėdėti viršvalandžių ir užkrauna savo darbus kitiems“.

***

Naujųjų Metų proga atsiprašau visų, kurie mane pažįsta, ir ant kurių be reikalo ar iš reikalo ar net su reikalu supykau. Nebūkim šiais metais kaip beždžionės, susitikim ir pasijuokim vieni iš kitų draugiškai!

Su meile,

R.

Patiko (4)

Rodyk draugams

Komentarai (3) : "apie santykius su žmonėmis ir kitais gyvūnais"

1 | Metaliukas

2016-01-02 ● 17:51

O tau niurzgėjimas ir kritikavimas suteikia malonumą? Pažįstu žmones, kuriems taip tikrai yra, tad manau čia gali būti ir tavo bėda. Tu ne ant žmonių pyksti. Tu tik nori paniurzgėti.

2 | stayweird.

2016-01-04 ● 02:48

Radau labai daug panašumų kurie artimi man, jei norėtum apie tai pasikalbėti parašyk ;)

3 | pastovimpashnekam

2016-01-09 ● 14:19

Metaliukas, ne. Ne malonumą, o kaltės jausmą. Bet dirbu su tuo. :) Stayweird - mūsų daugiau, nei galima įsivaizduot, ko gero.

Rašyti komentarą

Privalai prisijungti, kad galėtum rašyti komentarą