BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

pastovimpashnekam

Pietūs kosmose arba Nedarbiniai pokalbiai darbe

pastovimpashnekam ● 2015-02-26

Pietus darbe valgom visos kartu. 10 kolegių, visos skirtingos, nors užmušk, todėl pietų metu nuolat tyčia ar netyčia prasideda pokalbiai pačiomis keisčiausiomis temomis. Dažnai jie būna susiję su darbu. Dar dažniau, ačiū Dievui, ne.

Anądien viena iš mūsų įlėkė į posėdžių, a.k.a valgymo kambarį: „Mergos, vakar aš supratau kosmosą“. Ne, ji nebuvo pavartojusi kokių nors toksinių/svaiginamųjų/tiesiog geras mintis skatinančių preaparatų. Ir sakydama „kosmosas“ ji iš tikrųjų turėjo omeny kosmosą. Mums priklausantį pietų pusvalandį klausėmės kolegės apie žvaigždžių takus, planetas ir dar ten kažką - žodžiu, kosmosą.

Šiandien kalbėjomės apie muštynes. Apskritai smurtą kaip reiškinį, o daugiausia - kuriai kada teko muštis. Pasirodo, tai, kad dirbi su daugybe profesionalių, kai reikia - solidžių, galima įsivaizduoti, kad švelnių moterų, dar nieko nereiškia. Visi turi praeitį, if you know what I mean.

Penkmečio planai - jau tradicija tapusi (ir su SSRS niekaip nesusijusi) gimtadieninių pietų tema. Jubiliatė turi kolegėms pristatyti savo artimiausių penkerių metų planus, tarp kurių atsiranda tokie pasiryžimai, kaip kelionė į Jungtinius Arabų Emyratus, balkono/mašinos nusidažymas, darbo metimas (cha), doktorantūros studijos ir t.t., ir pan.

O kad geriau įsivaizduotumėt, kaip mums būna linksma, gera ir įdomu pietų metu, pacituosiu keletą „auksinių minčių“ (kolegės, prašau, nelaikykit to autorinių teisių pažeidimu):

„Viskas būtų gerai, bet man jis nestovi.“ [apie švarką]

„Ar žinai, kodėl ji kitokia? Todėl, kad padaryta su gera putele.“ [apie kavą]

„Nereikia importuot debilų. Jie čia.“ [apie debilus]

(viliojančiai): „Ateik čia ir perbrauk per mano excel’į.“

„Aš daug uodegų turiu, todėl jas visas po truputį vizginu.“ [apie niekaip nepasibaigiančius darbus]

„Nenustebau nei vienu plauku.“

„Dar viena tokia razinka ir išspardysiu visiems galvas.“ [apie neplanuotas užduotis]

Rodyk draugams

Šiandien geriau būčiau savęs nesutikus

pastovimpashnekam ● 2015-02-25

Yra tokia indėnų patarlė: „Atsisėsk prie upės, o tavo priešo lavonas būtinai praplauks pro šalį“. Blogiau, kai upės nėra šalia. Dar blogiau, jeigu savo didžiausias priešas esi pats ir tikimybė pamatyti savo lavoną praplaukiant pro šalį yra šiek tiek mažesnė nei minimali.

Tokias egzistencines nesąmones pradedu mąstyti apsidairiusi aplinkui ir supratusi, kad, kaip tai bebūtų stereotipiška, nedarau arba nemoku beveik nieko, ką įprastai daro ar bent jau teoriškai moka moteris.

Nemėgstu gaminti. Tiesiog nekenčiu. Bet mėgstu valgyti. Ypač junk food (prisiekiu, anądien maniau, kad aš mirštu ar man mažų mažiausiai sinusitas, bet suvalgiau sūrainį ir net galvoj prašviesėjo). Nemezgu. Tingiu apsipirkinėt. Gyvenime nesu dažiusi plaukų, po vieną kartą esu dariusis manikiūrą salone ar „normaliai susitvarkiusi“ antakius kirpykloje. Kalbos apie nagus/šukuosenas/makiažą man varo vėžį. Kartais kojų skutimą atidėlioju tris dienas. Rūbų lyginimą - tris savaites (žinoma, lyginu tik tai, kas atrodo „kaip iš užpakalio ištraukta“, jei neišlygini). Ant vienos rankos pirštų visada galiu suskaičiuoti, kiek turiu batų porų. Mėgstu muštis (jau ketvirtoje klasėje mane vadino „kauliukų spardytoja“). Keikiuosi.

Jeigu neturėčiau įprastų gyvatėms ir isterikėms būdingų savybių (žema kūno temperatūra, ašarojimas ir rėkimas dėl menkniekių), iš viso manyčiau, kad aš - ne moteris. Ūkininkas tokios žmonos tikriausiai neieškotų.


Rodyk draugams

Apie moterišką ir vyrišką PMS

pastovimpashnekam ● 2015-02-24

Kaip aš mėgstu sakyti, moters gyvenime būna tik 3 PMS: PriešMS, PerMS ir PoMS. O visą kitą laiką ji būna tiesiog nepakartojama, žavi ir švelni būtybė.

Kartais sunku suprasti, ar tas PMS iš viso egzistuoja (čia kaip meilė ar Dievas), ar tai yra tik išgalvotas reiškinys, pasiteisinimas, kai (kai ko) nesinori arba kaip tik norisi - kad kas nors apkabintų, paguostų, atneštų ko nors skanaus, pasakytų, kad nesi stora/spuoguota/šiaip negraži.

Viena mano draugė kartą pasakė: „PMS (kalbant apie vidurinįjį, PerMS, aut. past.) - tai toks laikotarpis, kai nori š*** ir v*** vienu metu“. Jo. Ir, kaip bebūtų keista, vis tiek nori valgyt. How weird is that?

Nenuostabu, kad vyrai šio moters gyvenimo (ką čia gyvenimo - kiekvieno mėnesio) tarpsnio nesupranta. Jie nežino, ką reiškia apsiverkti dėl to, kad namiškiai iš parduotovės parnešė ne to skonio ledų (nes juk aš niekad nevalgau tokių ledų ir jeigu mane tikrai mylėtų, tai atsimintų, kad aš tokių ledų nevalgau), dėl to, kad kažkas darbe tiesiog paklausė „kaip sekasi“ (kai kaip tik nesiseka, nes juk PMS), dėl to, kad dangus per mažai mėlynas, o radiatorius per daug šiltas, ir batai kažkaip išsitepė patys, ir šiaip „nuotaikos nėra“…

Vyrų PMS kitoks. Tiesą sakant, jis ir vadinasi kitaip - IMS (angl. Irritable Male Syndrome).

IMS man atrodo pavojingesnis už PMS. Jis negali būti suplanuotas - nei paprastame, nei išmaniajame kalendoriuj jo artėjimo nepastebėsi. Jis niekada nepasireiškia ašaromis, todėl iš anksto tokia amunicija, kaip vienkartinės nosinaitės, neapsirūpinsi.

Iš šiandieninių aktualijų: mano vyras patenka į tą amžiaus ribą (19-26 m.), kuri, jei Seimas priims įstatymo siūlymą, keliaus gražiai vorele privalomon karinėn tarnybon. Kadangi jos „išvengti“ gali tik studentai (netinka), turintys sveikatos sutrikimų (kiek žinau, ne) arba mažamečių vaikų (vaikų turim lygiai 0), pasiūliau situaciją išgelbėt trečiu variantu. Tai va, mano vyras geriau eis į karą nei su manim vaikų turės. Ar tai IMS kalba, ar man jau pradėt registruotis į darnipora.lt?

Rodyk draugams

Gairės: , ,

Kasdienio gyvenimo psichopatologija

pastovimpashnekam ● 2015-02-23

Kažkada teko skaityti Freud’o knygą apie tokius kasdieniškus dalykus, kartas nuo karto nutinkančius kiekvienam iš mūsų, kaip vienų žodžių supainiojimas su kitais, panašiai skambančiais (pvz, vietoj „gražus vyras“ išsprūsta „gižus vyras“), biuro durų bandymas atrakinti namų raktais (nes mieliau būtumėm ten, nei darbe), žmogaus pavadinimas kitu vardu (čia ne apie tuos atvejus, kai lovoje Matilda pavadinama Viktorija) ir pan. Visa tai Freud’as įvardina kaip kasdienybės psichopatologiją, vadinamuosius „riktus“, kai mūsų pasąmonė iškreipia tai, ką norime pasakyti ar padaryti dėl tam tikrų asociacijų su praeitimi arba išankstinių nuostatų.

Aš šią sąvoką papildyčiau dar vienu punktu: kvailais klausimais. Pastebiu, kad kartais žmonės dėl tam tikro įsitikinimo, kad „viskas turi būti taip, o ne kitaip“ vietoj normalaus atsako į susidariusią situaciją užduoda kvailus, kartais tiesiog idiotiškus klausimus.

Kai pirmąkart gyvenime vyrui pagamini pusryčius „į lovą“, o jis atsikelia anksčiau nei spėji juos paruošt ir išlekia pabėgiot (nors įprastai to nedaro), mažų mažiausiai tikiesi, kad grįžęs jis pasakys „ačiū“. Vietoj to išgirsti: „Kodėl taip padarei? Niekad juk nedarai, kodėl dabar sugalvojai?“. Kvailas klausimas.

Kai sesė irgi pradeda bėgiot (tik iš pamokų), aš jos klausiu: „Kodėl praleidinėji pamokas?“. Kvailas klausimas, juk į jį iš paauglio visada išgirsi nebent „nežinau“. Nes tiesa slypi kažkur anapus.

Kai mokytoja per kitos sesės tėvų susirinkimą pasako, kad kiekvienas geriausiai žino, kaip efektyviausiai nubausti savo vaiką, o aš paklausiu, ar ji turi omeny psichologinį, ar fizinį smurtą, suprantu, kad tai - kvailas klausimas, nes vietoj atsakymo ji man parodo savo poker face.

Ačiū Dievui, į kvailus klausimus būna protingų atsakymų. Viena mano sesių mokykloje per biologijos pamoką paklausta, kokį jutimo organą žino, atsakė: „ŠIRDIS“. Tik mokytojai atsakymas kažkodėl nepatiko.

Rodyk draugams

Ar galite įsivaizduoti 24 metų žmogų, kuris dar praktiškai nėra buvęs užsienyje? Ar galite įsivaizduoti žmogų, kuris yra baigęs universitetą 2 kartus ir nesugeba pats vienas nusipirkti lėktuvo bilietų? Ar galite įsivaizduoti, kad šitas žmogus dirba vieno iš universitetų tarptautinių ryšių skyriuje? Labas, tai aš.

Aš ne tik kad niekada dar nesimaudžiau Misisipėj, bet niekada nebuvau „pigiau“ apsipirkti kaimyninėje Lenkijoje, nevalgiau „Kalev“ produkcijos Estijos lygumose, nevežiau (ir neparsivežiau) kontrabandos iš „rusyno“ ir tik šį savaitgalį pirmą kartą atsidūriau Rygoje! Can you imagine?

Kol gyvenau viena (o dabar mes penkiese: aš, vyras, dvi mano sesės ir brolius), turėjau „atliekamų“ pinigų kelionėms, bet per mažai draugų, su kuriais galėčiau keliauti kartu arba per mažai drąsos kur nors trenktis viena. Kai jau nebegyvenu viena, turiu pakankamai žmonių, kurie „pasirašytų“ su manim kur nors keliaut, bet tam nėra pinigo. Užtat yra komandiruotės. Pirmoji buvo į jau minėtąją Rygą (Latvija), antroji nusimato pavasarį. Bet šis blogas bus nebūtinai apie tai. Čia šiaip, vietoj pasisveikinimo.

Rodyk draugams