BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

pastovimpashnekam

That’s what she said

pastovimpashnekam ● 2015-06-29

Lietuvių kalba yra nuostabiai dviprasmiška. Gali vartoti paprastus sakinius, kalbėti apie kasdienius, net visiškai buitinius dalykus, o jie kažkodėl priverčia aplinkinius kreivai nusišypsot. Ypač pavartojus ne tokį priešdėlį, priesagą ar veiksmažodžio formą.

Pamečiau savo pelę. Nepagaunu niekaip, vis po stalu atsiranda. Jau trečią kartą bandau parašyt sakinį, o pelė vis pabėga ir pabėga.

Žinai, kodėl ji tokia ypatinga? Nes padaryta su gera putele. Pieno daug, cukraus mažai - tiesiog tobula kava.
Jis man nestovi. Atrodo, švarkas kaip švarkas, bet nestovi, ir viskas, ne ant manęs.

Studentus reikia graibyt. Iš kur nori juos trauk - reikia kažkaip atvykstančių skaičių padidinti.

Apsišlapinsiu rankas. Kai šlapios, geriau šukuojasi plaukai.

Staiga turiu tris šimtus kažkokių santykių. Ir suprantu, kad su kiekviena partnerine institucija reikia tuos santykius palaikyti.

Tie ūkvedžiai atėjo, įkišo peliuką ir išėjo. Nu kaip vaikų daržely - užklijavo ant skylės sienoj kažkokį plastmasės gabalą pelės formos, ir įsivaizduoja, kad išsprendė problemą.

Man patinka tavo burbuliai. Spalvoti tokie. Kur tokius marškinėlius galėčiau sesei nupirkt?

Ačiū, kolegės, kad mano darbą kasdien praskaidrinant savo išmintim.

Rodyk draugams

Pabusti iš komos

pastovimpashnekam ● 2015-06-26

Kaskart kai troleibusas ar autobusas, kuriuo važiuoju, atsimuša į kitą transporto priemonę ir visus mus, keleivius, išlaipina vidury gatvės; kai išgirstu tą dūžtančio stiklo ar įlinkstančio automobilio šono garsą, pasijuntu kaip šiek tiek naujai gimusi, šiek tiek pabudusi iš kasdienybės komos. Ne, man nedreba rankos (ne taip, kaip troleibuso vairuotojui, kuris dažniausiai būna nekaltas), net nesudreba širdis, bet kažkas kažkurioj smegenų kertelėj vis dėlto truputį sudreba.

Ne vieną draugą ar pažįstamą, net labai artimą žmogų, pasitraukusį iš gyvenimo savo noru, jau išlydėjau į „laimingos medžioklės šalį baltom tapkutėm vaikščioti”. Jie taip ir neatrado noro gyventi, taip ir nepabudo iš kasdienybės komos. Gal per mažai naudojosi viešuoju transportu?

Rodyk draugams

Apie plekšnes

pastovimpashnekam ● 2015-06-18

Trumpai tariant, tiesiog yra tokia veislė žmonių, kurie labiau primena žuvis. Jie gyvenime per daug nieko nemoka, tik gulėt ant šono iš žiopčiot. Gaila, šią mintį sugalvojau ne aš, bet gal kolegė nesupyks, kad įžangai panaudojau jos idėją.

Taigi, apie plekšnes. Joms gali kartot ką nors šimtą penkiasdešimt kartų. Nepakaks. Nei detalių, nei vietų, nei skaičių tokie žmonės niekada neatsimins. Jų atmintis trunka tris sekundes. Bet vis tiek ši veislė laiko save protingom būtybėm, kartais net išdrįsta tai pasakyti garsiai. Neįtikina.

Plekšnės, nepaisant savo vardo, net plekšnot nemoka. Tik žiopčiot kažkokias nesąmones. Dar jos mano, kad yra gražios. Oh well. Kada nors net jos suvoks, jog yra tiesiog labiau plekšnės nei bet kas kitas.

Rodyk draugams

Gairės:

Močiutės juokeliai

pastovimpashnekam ● 2015-06-16

Mano močiutė yra nereali. Ne tik dėl to, kad sugebėjo užaugint penkis anūkus vietoj ant jų dėjusių gimdytojų, ne tik dėl to, kad gėlių ji augina tiek, kad joms reikia atskiro kambario bute, bet ir dėl savo juokelių, kurie kartais tyčia, o kartais netyčia gaunasi ir priverčia juoktis kokias tris savaites.

Reiktų pastebėti, kad mano senelė yra visiškai tradicinė - iš tų, kurios nesinaudoja kompiuteriu, telefonu moka tik paskambinti, ir tai kas kartą radusi praleistą skambutį, nemoka pažiūrėti, kas skambino, ir perskambina man, klausdama, ar kartais čia buvau ne aš. Kai paskutinį kartą buvau grįžusi jos aplankyti, ji labai įdomiai pasakojo apie pas draugę pastebėtą planšetinį kompiuterį: „Pasiiima ji tą internetą ir taip brauko pirštu aukštyn žemyn. Nu tos šiuolaikinės technologijos….” Skaičiuotuvu ji nesinaudoja - „per daug ten tų mygtukų, aš jų nesuprantu.”

Kai atsiėmiau bakalauro diplomą, paskambinau jai pasigirti: „Močiute, šiandien baigiau universitetą.” Nepaisant to, kad buvau pirmoji tai padariusi savo šeimoje, kitam telefono gale išgirdau klausimą: „Raimondėle, čia tu?”. Kaip ir dauguma tokio amžiaus žmonių, paklausta, kas naujo, ji dažniausiai atsako, kas mirė.

Kartais močiutė sumaišo žodžius. Kai sesutes parsivedė iš cirko, ji tvirtino, kad matė šokančius pudingus (suprask, pudelius).

Myliu savo močiutę. Reikės jai paskambinti, gal kokį joke’ą „numes”.

Rodyk draugams

Kai ištinka demotyvacija

pastovimpashnekam ● 2015-06-10

Būna sėdi (stovi, tupi, net guli) kartais toks visas demotyvuotas. Ir nieks neįdomu. Nei kad saulė šviečia, nei kad skalbiniai balkone šlampa lyjant, nei kad elektrinį virdulį užkaitei ant dujinės viryklės. Viskas kažkaip niekaip vyksta, gyvenimas primena tualetinį popierių - ilgą, pilką, ir visą į š..ną.

Ačiū dievui, jau seniai taip nebesijaučiu. Kalti teigiami pokyčiai gyvenime (o gal antidepresantai - kas jau dabar pasakys, kur priežastis, o kur pasekmė). Bet anksčiau aš tą demotyvacijos vėją pučiant iš vienos ausies į kitą jausdavau gana dažnai. Dėl šios priežasties puikiai suprantu žmones, kurie jaučiasi demotyvuoti.

Kasininkus prekybcentriuose, kurie pyksta ant tavęs, kad egzistuoji, ir meta tavo batoną per pusę prekystalio į šoną, vos nuskenavę. Gydytojus, kurie tave bando įtikinti, kad nėr čia ko gultis į ligoninę, nes nieko rimto tau nėra, o paskui iš keršto visgi paguldo savaitei. Mokytojus, kurie trenkia tau per ausį su vadovėliu, kol nuplėšia viršelį (ir dar parašo pastabą, kad netausoji mokyklos inventoriaus). Visus vadovus be išimties. Ir ypač telemarketinge dirbančias jaunas merginas. Ypač jas.

Kai ištinka demotyvacija, reikia kaip nors save motyvuot. Rast stebuklą paprastuose dalykuose. Arba mest darbą. Ypač jei esi telemarketinge dirbanti jauna mergina.

Rodyk draugams

Pavargusių žmonių pokštai

pastovimpashnekam ● 2015-06-08

Kad man reikia atostogų galutinai suprantu tada, kai nusiunčiu dizainerei tuščią word dokumentą ir paprašau, kad padarytų copy-paste į leidinį. Ir kai pervedu keliems studentams daugiau stipendijos, nei turėjau.

Ir kai atsitrenkiu į kėdę, stovinčią visą gyvenimą toje pačioje vietoje, visu greičiu ir visa jėga (kiek jos būna likę). Kai aprasojus akiniams pradedu ne tik nebematyt, bet ir nebegirdėt garsų. Ir kai darbe eidama į wc automatiškai nueinu į raštinę (matyt, popieriaus pasiimt, just in case).

Pavargę žmonės. Jie tokie juokingi. Anąkart autobuse viena moteris komposteriu bandė aktyvuoti savo ačiū kortelę. Ir labai stebėjosi, kad komposteris nepypsi. Prieš keletą mėnesių maximoje mane aptarnavo kasininkas, kuris užsnūdo prieš atiduodamas grąžą.

Pavargti galima nuo daug ko - darbo, studijų, asmeninio gyvenimo, gyvenimo, gyvenimo, gyvenimo… O gal labiau nuo egzistavimo?

Geriu per daug kavos. Mano širdis tai kartais jau primena. Pradeda šnekėtis su manim. Girdžiu, kaip ji plaka net savo galvoj. Girdžiu garsus, kurių nėra. Ir negirdžiu tų, kurie yra. Liko 32 su puse dienos iki atostogų.

Rodyk draugams

Gairės: