BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

pastovimpashnekam

Kas būtų, jei tave velniai nujotų?

pastovimpashnekam ● 2015-07-30

Man, kaip ir kokiems 99 proc. žmonijos, tiesiog neįmanoma susiturėti nenusikeikus, kai alkūne trenkiuosi tiesiai į aštriausią stalo kampą (keista, kaip žmonės sako „aštriausią kampą“, manding, jie visi vienodi) arba naktį tamsoje (nes įprasta, kad naktį būna tamsu, bent jau Lietuvoj) nepataikau iš pirmo karto į lovą ir „užsidirbu“ trisdešimt antrą mėlynę. Keikiuosi tokiais atvejais visai ne lietuviškai, nors, tiesą sakant, esu viena iš tų, kurie rusiškai ir temoka tik keiktis (žinau, Vilniuj taip gyvent nelengva). O visai be reikalo lietuviški keismai keičiami importiniais. Yra pakankamai žiaurių ir lietuviškų.

Įsivaizduokit, pavyzdžiui, kaip siaubinga būtų, jei kurį nors iš mūsų „nujotų devyni velniai“. Čia gi grupinis išprievartavimas. Arba jeigu „š**antį sutrauktų“. Sėdi sau ant klozeto ir staiga susitrauki visas. Kur tada dingtum? Tai va…

Vienas žiauriausių palinkėjimų yra „kad tave perkūnas nutrenktų“. Šitokia iškrova, šitokia skaudi mirtis. Prisimenat, kaip Vokietijoje žaibas keliasdešimt žmonių nutrenkė? Čia tau ne šuns papai.

„Rupūs miltai“ irgi nieko gero. Kartą mano ex pamatė, kad miltams „akcija“ ir nupirko 2 kilogramus rupių miltų. O tais laikais kiekvienas litas buvo brangus (ne toks brangus kaip euras dabar, but still), gaila tų dviejų kilų miltų. Tai bandėm iškept blynus. Tokios šlykštynės nebuvau valgius. Žiaurus palinkėjimas.

Na o man, bijančiai gyvačių ir visokių šliužų (ypač dvikojų, vyrų pavidalu), baisiausias keiksmas yra „kad tave žaltys“. Turbūt numirčiau iš baimės pamačius. Brrr…

Ką ten visi „f.ck“, „n…ui“ ir kiti su „anuo galu“ susiję importiniai keiksmai, kai lietuviški kur kas baisesni.

Rodyk draugams

Dvidešimt penki.

pastovimpashnekam ● 2015-07-08

Poryt mano savotiškas jubiliejus. Jau turėčiau būti pasodinusi medį, pastačiusi namą ir užauginusi vaiką.

Gėlės - ką jau kalbėt apie medžius - mano namuose miršta. Net kaktusai, ir tie neišgyventų (sako, jie traukia vienatvę, tai gal geriau nereikia). Yra kas pasirūpina, kad gėlių mano namuose būtų bent kartą per mėnesį. Tai kam tie medžiai? Jie auga priešais mano balkoną ir kniaukiančioms katėms sukuria žavų pavėsį. Nesodinsiu.

Namai… Iki šiol nežinau, ką man reiškia ši sąvoka. Gyvenu Vilniuje šešis metus ir jau aštuntoje vietoje. Man patinka kraustytis. Išmest visą mėšlą iš vieno gyvenimo etapo, o dalį jo persivežt į kitą. Bet gal šįkart apsistosiu vienoj vietoj ilgiau nei metus. Norėtųsi savo namų, bet dar nelaimėjau teleloto, dar pradiniam įnašui nėr iš ko dėt į kojinę. Be to, namus sudaro visai ne sienos ir langai, o juose gyvenantys žmonės…

…su manim gyvena trys mano brangiausi žmogiukai (atsiprašau, dvi žmogiukės ir vienas jau visas ŽMOGUS). Jie man sukuria namų aplinką geriau nei bet kokia paskolos sutartis trisdešimčiai metų. Ir neleidžia sakyt, kad  neauginu vaikų (nors, tiesą sakant, jie patys auga). Ir ligos, ir rūpesčiai mokykloj, ir dantų kabės, ir vairuotojo teisės, ir rūbų pirkimas, ir kišenpinigiai, ir prašymai leisti nakvoti pas draugus - tikrai jaučiuosi atsakinga ne tik už save. Su visais iš to išplaukiančiais pliusais ir minusais.

Taigi, dvidešimt penki.

Dar karjeros laiptais nepradėjau normaliai lipt (tikriausiai galima sakyt, kad stoviu laiptinėj). Dar studentės statusas prilipęs ant mano ISIC‘o, nors mokslai baigti sausį. Dar nieko savo neturiu (išskyrus porą komodų, stalą su keturiom kėdėm, kelis žilus plaukus ir ironišką požiūrį į gyvenimo sėkmes ir nesėkmes).

Kai pagalvoji, po penkių metų man jau fucking trisdešimt. Velniškai įdomu, kas bus.

Rodyk draugams

Šeštadienio kelionės po Vilniaus poliklinikas

pastovimpashnekam ● 2015-07-04

Atsibundu naktį. Pilve - vėl pažįstamas skausmas ir dviprasmiški jausmai wc atžvilgiu: žinau, kad reikia, bet nenoriu. Nes „rezultatas“ neišeis, o „procesas“ bus skausmingas. Taigi, uždegimas, konstatuoju.

Ryte dar naiviai bandau saviįtaigą, receptinius nuskausminamuosius ir karštą vonią (tikras iššūkis, kai lauke 25 laipsniai). Nepaėjo. Užsidedu akinius nuo saulės, optimizmo kaukę ir varau į pirmąją pokliniką.

Esu Šeškinės poliklinikos pacientė. Mano žiniomis (kaip vėliau pasirodys, mano nežiniomis), šeštadienį ši poliklinika nedirba. Todėl patraukiu į Antakalnio kliniką, kur lygiai prieš du mėnesius mane su tom pačiom problemom priėmė greit, tyrimus atliko akimirksniu, gydytoja buvo maloni ir viskas už dyką. Pasirodo, anąkart mane priėmė „nelegaliai“, nes šeško polkė ir Antakalnis neturi tarpusavy bendradarbiavimo sutarties. Man pasiūlė mokamas paslaugas. Sutikau. Mano nuostabai, registratūros merginos primygtinai pradėjo siūlyti nemokamai pasigydyt Centro poliklinikoje. Vėl sutikau. Ir išėjau. Nors skruostu jau riedėjo skausmo ašara.

Nuvažiavau į centrinę. Žmonių nebuvo, bet budinčios gydytojos darbo vietoj - irgi. Na ką gi, ne taip ir skauda, pagalvojau, palauksiu. Palaukusi 40 minučių iš slaugytojos sužinojau, kad visgi šeško polkėj šeštadienį iki 16 valandos budi gydytojas, todėl centrinė manęs priimt negali. Buvo 15:45. Tai palaukiau, kol ateis 16 valanda. Ir, užtrukusi pas gydytoją lygiai 15 sekundžių, pasiėmiau antibiotikų receptą. Gydytoja buvo graži ir labai supratinga - parodžius prieš du mėnesius kitoj poliklinikoj darytą išrašą su tos pačios problemos aprašymu, davė vaistų net be tyrimų.

Istorijos moralas? Aš žioplė, kad nepagooglinau, jog šeštadieniais mano gydymo įstaiga irgi dirba. Žioplumas kartais kainuoja laiką, pinigus ir kelia (ar prailgina) skausmą. O personalas visose mano aplankytose poliklinikose labai draugiškas. Kartais net gydo už dyką, kai negalima. Ir duoda vaistų be jokių tyrimų. Tuo ir norėjau pasidžiaugt.

Rodyk draugams

Vyrai nesupras

pastovimpashnekam ● 2015-07-03

Kad kojų skutimas gali būti toks knisantis procesas, jog jis bus atidėliojamas dvi savaites, o viso to pasekmės slepiamos po ilgais sijonais, timpomis, kelnėmis ar nauju judėjimu už natūralumą… (Gaila, aš asmeniškai negaliu pati su savim miegot, jei savaitę apleidžiu šią procedūrą).

Kad vienu metu galvoti apie skalbinius balkone, vaikus, besibaigiantį cukrų, konferencijas, gėles pievoj, ką pirksiu Kalėdoms, užvakar matytą filmą, grikius (grikių pamiršau nusipirkt!), kaimynės tapetų spalvą, straipsnio tekstą, vaistus ir kosmosą yra visiškai normalu.

Kad apsipirkinėjimo maršruto prekybcentryje trajektorija yra atvirkščiai proporcinga tiesiausiam keliui į potencialaus pirkinio pardavimo vietą.

PMS kaip tokio.

Kad žalia gali turėti penkiasdešimt atspalvių (okey, šito ir aš nesuprantu).

Kad blogi dalykai yra atsimenami visą gyvenimą (tai yra, bent dvi dienas), o geri pamirštami per tris sekundes (kad myli, kad graži, kad kažką ką tik nupirkai).

Kad kartais mes pačios nesuprantam, jog nesuprantam, kad savęs nesuprantam.

Rodyk draugams