BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

pastovimpashnekam

Palikti.

pastovimpashnekam ● 2015-09-23

Per visą savo gyvenimą mums tenka palikti daugybę žmonių.

Paliekame savo tėvus, kai išvykstam studijuoti ar „nutekam“ („nuvedam“?) kur nors į kitą miestą/kaimą/šalį. Paliekam draugus, kai išsiskiria dvasiniai ar fiziniai keliai. Paliekam antrąsias puses, švelniai vadinamas ex’ais ir ex’ėmis (grubiai - debilais, raganom ar gyvenimo klaidom). Galiausiai paliekam visus gyvuosius, kai patys (savo, gamtos ar nelaimingo atsitikimo noru) išeinam amžinai ir negrįžtamai.

Aš šiandien palieku savo bendradarbes. Palieku tas, su kuriomis ne kartą teko susitikti ir po darbo, kurios guodė mane, kai verkiau balkone dėl savo (dabar jau) buvusios santuokos ar dar vienos funkcijos darbe, su kuria, maniau, negalėsiu susitvarkyti. Palieku devynias labai skirtingas ir unikalias merginas ir moteris, kurios man padėjo paaugti (jei ne kaip darbuotojai, tai kaip žmogui), kurios juokėsi iš mano juodo humoro, atsirandančio iš keblių gyvenimo situacijų. Palieku geras mamas (esamas ir būsimas), tobulas keksiukų ir sūrio pyragų kepėjas, stiliovas merginas, turinčias nuo kelių iki keliasdešimt batų porų ir džinsų, į kuriuos jos tilpo prieš penkiolika metų ir vėl telpa dabar. Palieku smaližes, gliutimo netoleruojančias ar grikius valgančias mūzas.

Sako, žmogus palieka ne organizaciją, bet jos vadovus. Galbūt. Bet labiausiai jis palieka tai, iš ko jaučiasi išaugęs ar dėl ko jaučiasi pakankamai neįvertintas. Kas žino, gal tuoj rašysiu tą patį apie naują darbą, kurį pradedu jau rytoj, bet kol kas pasitinku šiuos pokyčius kaip dar vieną galimybę tobulėti ir būti happy365.

Rodyk draugams

Prieš porą metų mano ex padovanojo a la išmanųjį telefoną. Iki šiol nesinaudoju beveik jokiomis jo išmaniomis funkcijomis, išskyrus wiber’į, fotoaparatą ir… kažką ten dar, ko neatsimenu. Jis iš tų pigiųjų, kurie stringa bent kartą per savaitę (nors ne dėl to mano ex tapo ex), tačiau suteikia šiek tiek daugiau laisvės, kai pc namie, o aš - ne.

Nepaisant to, jaučiu nostalgiją tiems, kaip aš vadinu, mygtukiniams telefonams. Nemanau, kad kada nors prie jų grįšiu (čia būtų tolygu grįžt prie skaičiavimo mintinai, kai turi skaičiofkę. Arba nešiotis skaičiofkę, kai turi telefoną), bet kai kas nors tokį išsitraukia, man tampa truputį pavydu, nes:

1. Tokie telefonai labai juokingai skamba, kai kas nors skambina. Net pakelia nuotaiką.

2. Kai žmogus rašo sms tokiu telefonu, tu net gali girdėt jo emocijas iš to, kaip greitai ir garsiai jis kala mygtukais.

3. Tokie telefonai atlaiko daugybę smūgių į grindis/sieną/asfaltą.

4. Nebūna gaila, kai jie sugenda ar juos kas nors pavagia.

5. Jais daug lengviau rašyti žinutes, nes su tais išmaniaisiais kartais gaunasi kas nors panašaus į siandiennebuusiu darbel aiku. Chrrr.

Viena iš mano sesių anądien skundėsi, kad draugės su ja nebendrauja, nes ji neturi kažkokios ten programėlės (snapchat ar kažkas panašaus, žinau tik, kad prasideda kaip „snapas“). O neturi jos ji todėl, kad neturi išmaniojo. Nesąmonė kažkokia. Mano manymu, mygtukiniai telefonai neturėtų tapt draugystės iširimo priežastimi. Nu nes man tai jau geriau mygtukinis telefonas, nei tokie draugai, kurie mykia dėl šūdniekių.

Rodyk draugams

Valė ir Bevalė

pastovimpashnekam ● 2015-09-06

Manyje gyvena dvi asmenybės pusės: Valė ir Bevalė. Jos visąlaik tarpusavyje kovoja, abi nuolat jaučiasi teisios ir viena kitai nenusileidžia.

Valė būdavo pavyzdinga mokinė/studentė. Nuolat gaudavo dešimtukus (blogiausiu atveju - aštuonis, bet žiauriai retai, ji sau to tiesiog neleisdavo). Bevalė, antra vertus, buvo… kaip čia pasakius… linkusi į kur kas įdomesnę veiklą nei mokymasis, pavyzdžiui, serialų žiūrėjimą ar trankymąsi vakarais su bernais. Per ją penktoj klasėj gavau dvejetą iš istorijos, nes ji tingėjo skaityt apie pasaulinį karą. Ir vienintelį penketą per visą gyvenimą, jau magistrantūroj, nes strateginis valdymas nebuvo jai ypač įdomi disciplina (užtat iki dabar neturiu nei gyvenimo strategijos, nei valdymo įgūdžių).

Silpnoji Valės pusė yra gebėjimas neisterikuoti, susidūrus su naujomis situacijomis. Čia Bevalė ją visados nugali… Vos tik tenka darbe prisiimti atsakomybę už naują funkciją ar namie išspręsti niekad iki tol nekilusią problemą (klasiokas sesei nuskėlė dantį/ brolis negrįžo namo ir neatsiliepė į penkiasdešimt tris skambučius/ po skyrybų sumažėjo šeimos pajamos/ užpylėm kaimynės butą vandeniu ir t. t., ir pan.), Bevalė tuoj paleidžia kakarinę, puola į ašaras ir laukia, kol problemą išspręs kas nors kitas. Valė yra gyvenime priėmusi kelis svarbius sprendimus, bet ji geriau tvarkosi su rutinine veikla ir techniniu darbu, nei kuo nors, dėl ko reikia pasukti smegenis.

Apskritai Valė yra labiau intravertiška, o Bevalė - tikra ekstravertė. Tik tas ekstravertiškumas dažniausiai pasireiškia ne normalia komunikacija su aplinkiniais, o galvojimu, kad jie visi debilai. Valei nuolat tenka atsiprašinėti kitų už tai, kad Bevalė juos aprėkė, kaip nors negražiai atsakė į klausimą ar nepriėmė kritikos. Mano bendradarbės iš karto mato, kai kurią diena „viršų ima“ Bevalė. Tądien jos vengia manęs ir klausimus, kuriais joms galiu padėti, atideda rytdienai. Nors kartais joms pavyksta Bevalę „papirkti“ kokiu skanėstu ar gražiu žodžiu. Tada Bevalė pasipuokavusi nueina pailsėt (arba paėst) ir užleidžia vietą Valei.

Bevalė „atsakinga“ ir už tai, kad man taip sunku nevalgyti šūdmaisčio. Nors per pastarąjį mėnesį numečiau 3 kilus, už tai galiu būti dėkinga tik Valei (ji mėgsta kavą be cukraus, grikius ir nevalgyt vėliau nei trys valandos iki miego). Tuo tarpu Bevalė nuolat įgrūda man į dantis kokį sūrainį, popkornų ar rududu ir aš, bijodama paspringt, turiu juos sukramtyt ir praryt. Kartais net prieš pat miegą…

Vis dažniau jaučiu, kad Bevalė nugali Valę. Ir man gaila, tikrai gaila. Aš net buvau pradėjusi imtis drastiškų sprendimų - nužudyt Bevalę antidepresantais ir psichologo konsultacijomis. Bet viskas nuėjo perniek. Pasirodo, ta rupūžė nemirtinga.

Rodyk draugams

atskiros kūno dalys?

pastovimpashnekam ● 2015-09-05

„Žiūrėk, kokia šikna!“, „tu visai neturi papų, lenta tu!“, „subinė - kaip tvarto durys“, „nosis kreiva kaip po avarijos“, „šiaip imčiau, bet pirmiau maišelį ant veido uždėčiau“… Jei nesi girdėjusi tokios ar panašios frazės niekada gyvenime, you are the lucky one. Bet dauguma moterų, merginų ir net mergaičių tai girdi. Iš paikų klasiokų. Iš pavydžių draugių (draugių?). Net iš tėvų!

Nenuostabu, kad užaugusios jos pradeda save matyti ne kaip visumą, o kaip atskiras kūno dalis. Vienos visą laiką stengiasi nedidelę krūtinę slėpti po apsmukusiais megztiniais, nuolat priekyje sunertomis rankomis ar segtuvais, pilnais dokumentų. Kitos vengia šypsotis, jei turi nors vieną kreivą dantį (kurio tikriausiai niekas net nepastebėtų). Trečios verčiau nešios sportines kelnes nei aptemptus džinsus - kad tik tas prakeiktas užpakalis į akis niekam nekristų (tiesa, aptempti džinsai kenkia sveikatai, tai gal ir nieko baisaus jų vengti). O dar kitos „įsivaro“ tokią depresiją, jog tampa anoreksikėmis, bulimikėmis, o galiausiai - negyvomis. Tiesiogine ta žodžio prasme.

Ir viskas dėl to, kad ilgainiui dėl visokių ten seksizmų ir kitokių gyvenimo klizmų pradedam save matyti ne kaip merginą, o kaip kokią nors labiausiai problemišką savo kūno dalį. Mes matom save ne kaip ingas, simonas ar janinas, o kaip užpakalius, krūtis ir celiulitines šlaunis. Ir patikėkit, merginos apie papus ir šiknas galvoja daugiau nei vaikinai. Tik skirtumas tas, kad jos - apie savo, o jie - apie jų.

Rodyk draugams