BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

pastovimpashnekam

man baisu.

pastovimpashnekam ● 2015-10-31

Man kelia įtampą tai, kaip atrodo šiuolaikinis pasaulis. Šiuolaikiniai tėvų ir vaikų, anūkų ir senelių santykiai, šiuolaikinė konkurencija, kūno grožio kultas, stresas, greitis visame kame. Greitas tempas, greitas maistas, greitieji kreditai, greitosios plastinės operacijos, galiausiai - greita mirtis nuo greitį mėgstančio BMW vairuotojo automobilio, atsitrenkusio jei ne į medį ar upės krantinę, tai į tave.

***

Važiavau autobusu ir girdėjau, kaip maždaug 4 metų berniukas kalbėjosi su savo močiute.

- Močiute, o tu žinai tą žaidimą - pimpačkiukai?

- Žinau, Rokas savo plančetkėj turi.

- Kaip būtų gerai, jeigu galėčiau pažaist šiandien…

- Galėsi visą kelią žaist, kol važiuosim mašina, gerai?

- O Rokas leis man?

- Aš jam liepsiu.

Laukas, pieva, kelias, upė, rudeniniai medžiai - nesvarbu. Svarbiausia - fuckin’ pimpačkiukai.

***

Jau milijoną kartų jaučiausi nepilnavertiška, nes nemoku dažytis. Atrodo, visos merginos aplink tokios gražios - akys išraiškingos ir didelės, nenusakomo mėlynumo ar rudumo, kurį paryškina puikiai panaudotas akių kontūras, šešėliai ir tušas, oda lygi kaip kūdikio užpakaliukas, plaukai - kaip ką tik iš kirpyklos, blizga, tiesūs kaip stygos, nagų spalva priderinta prie aprangos. Neturiu aš pinigų makiažo kursams ar manikiūrui, net paprasčiausioms kosmetinėms priemonėms dažniausiai neturiu, ir nesvarbu, kad aš galiu tik užjaust tų gražių merginių vaikinus, kai jie pirmąkart pamato jas „be veido“ - aš joms vis tiek pavydžiu.

***

Puikybė, pavydas, pyktis, gobšumas, gašlumas, nesaikingumas ir tingumas. Septynios didžiosios nuodėmės. Kiek iš jų turiu? Pavydžiu tiems, kurie gyvena geriau, kuriems gyvenimas nuo pat vaikystės geriau klostėsi, bet nieko nedarau, tingiu perlipt per save, kad pati tą geresnį gyvenimą pasiekčiau, todėl būna vakarų, kai tiesiog drybsau lovoj, nesaikingai valgau ir pykstu ant savęs ir viso pasaulio. Keturios.

***

Aš nesukurta šiuolaikinei darbo rinkai. Man neišeina dirbti ir greitai, ir kokybiškai, o viršvalandžių aš nepripažįstu kaip tokių, ir viskas. Turbūt dėl to niekad neužkopsiu karjeros laiptais, tik, kaip aš sakau, stovėsiu savo karjeros laiptinėj. Ir niekad neturėsiu pinigų, nes nemoku lipt žmonėms per galvas, pernelyg nepasitikiu savim, kad tapčiau nepakeičiama darbuotoja (daugelyje šiuolaikinių organizacijų galima būtų taikyti principą „nepakeičiamų nėra, yra tik nepakeisti“), neturiu visai jokių idėjų, iniciatyvos ar kūrybiškumo gyslelės, o dirbti už daug pinigų užsienio laukuose ar viešbučiuose man neleidžia įsitikinimas, kad aukštąjį mokslą baigęs žmogus turėtų dirbti protinį darbą.

***

Viską sudėjus, man baisu. Atrodo, turėjau gimti kuriame nors praėjusiame šimtmetyje su tokiu savo mąstymu. Dirbti kokioje nors ramioje darbo aplinkoje - bibliotekoje, muziejuje ar mažame knygynėlyje. Kokiame nors miestelyje, kur visi vieni kitus pažįsta, niekur neskuba ir gražiai gyvena. Nebėga. „Pasauli, sustok, man reikia išlipti“.

Rodyk draugams

laiko vagys

pastovimpashnekam ● 2015-10-22

Mano, amžiną atilsį, tėvas sakydavo: „juo skubini, juo su**nė“. Bent dėl kažko jis buvo teisus. Jeigu kur nors skubu, tai kas nors (viešasis transportas, oras, aplinkiniai, bet dažniausiai - aš pati) pavagia mano laiką, kurį ir taip „taupau“, kad kuo anksčiau grįščiau namo po darbo, atlikčiau visas pareigas (ypač pavalgyt ir parašyt ką nors), ir galėčiau palaimingai užmigt, penktą vakarą iš eilės bandydama pabaigt tą patį filmą.

Šiandien įsėdau į 88 autobusą. Vilniuje gyvenu nuo 2009-ųjų rudens, bet nei velnio dar neišmokau, kas kur važiuoja. Maniau, sutaupysiu laiko. Greitasis autobusas turėjo atvažiuoti po 15 minučių, o tas prakeiktas 88 - po vienuolikos. Žinoma, nepasižiūrėjau, kad greituoju autobusu per dešimt minučių įveikiamą atstumą tas dvigubas aštuonetas, važiuodamas tiesiai per aplink vos pajėgia įveikt per valandą. Tai pasivažinėjau. O dar reikėjo draugei dovanų nupirkt, pasiimt lęšius iš paštomato, grįžus 2 straipsnius apie plastikos chirurgiją parašyt.

Kaskart bandydama sutrumpint savo įprastą maršrutą, kažkaip sugebu susimaut ir jį dar labiau prailgint. Freud’as sakytų, kad aš pasąmonėje specialiai bandau kuo labiau nutolint grįžimą namo ar atvažiavimą į darbą, bet Freud’as nežinojo, kad būna tokių išimčių, kaip aš - na, tiesiog žioplų. Ar labiau tiktų apibūdinimas tingių?

Aš tingiu pasižiūrėt, kokias stoteles pravažiuoja autobusai. Ieškot tos pačios prekės skirtingose parduotuvėse, kad išsiaiškinčiau, kur pigiau. Skaityt visą email’ą. Išklausyt pasakojimo iki galo. Užtat netingiu miegot ir valgyt.

Labanakt.

Rodyk draugams

Jei plastines operacijas dalintų nemokamai

pastovimpashnekam ● 2015-10-21

Kartais parašau kokį tekstą ne už dyką visokiems ten SEO specialistams, kurie man atsiunčia kelis raktinius žodžius, o aš jiems atgal nusiunčiu straipsnį už keletą eurų, už kuriuos paskui perku picą šeimai kokia nors proga arba kelnes iš humankės, nes naujam darbe su džinsais galiu eit tik penktadienį (mano spintoj - vien džinsai, sijonai ir suknelės, tai arba šąlu kinkas, arba einu su kelnėm, prieš kurias šiaip jau esu nusistačiusi). Anyway, pagrindinis mano užsakovas man liepia rašyti apie dermatologiją arba odontologiją. Paskutinis užsakymas - straipsniai su žodžiais „krūtų didinimas“, „riebalų nusiurbimas“ etc.

Tokių raktinių žodžių net į google įvest nesinori - avdrūg kas pamatys. Vis dėlto pasiskaičiau nemažai šia tema, ir dabar jau žinau, kad kai į papus deda silikoną, pjūvį galima daryt arba pažasty, arba aplink spenelį, arba po krūtim. Arba kad galima nušaut du zuikius vienu metu: nusisiurbt riebalų, o paskui juos, tinkamai apdorotus, centrifuguotus ir t. t., ir pan., susileist į krūtis. Už kelis tūkstančius eurų. Problem solved.

Šiaip tai aš norėčiau keletą tų plastenkių pasidaryt. Kai kur nusiurbt, kai kur padidint, nes sportuot tingiu, o Motina Gamta nedavė nieko gero. Dar nosį ištiesinčiau ir sumažinčiau, pasidaryčiau permanentinį antakių makiažą, atjauninčiau odą… Jei plastines operacijas dalintų nemokamai, paimčiau porą.

Antra vertus, kažkaip netikra viskas būtų. Kaskart gavusi komplimentą, jausčiausi kaip ką nors apgavusi. Čia kaip, pavyzdžiui, girtų tave už gerą magistrinį, o tu jį pirkai, irgi už daug eurų. Magistrinį pati parašiau, kruvinom akim sėdėjau. Tai gal pati versiuos ir su tuo, ką dievas davė. Nu bet jeigu dalintų nemokamai…

Who knows?

Rodyk draugams

maži kasdienybės stebuklai

pastovimpashnekam ● 2015-10-11

Anądien sesė turėjo parašyti rašinį apie mažus kasdienybės stebuklus. Jai penkiolika - amžius, kai vieną dieną viskas atrodo kaip stebuklas, o kitą - kad visi debilai, ir tiek (na, man jau seniai nebe penkiolika, bet iš esmės tendencijos liko panašios). Pasisiūliau padėti, bet ji tik numykė kažką iš serijos „aš žinau, apie ką čia teoriškai galima būtų galima parašyt, bet šiaip tai čia nesąmonė“. Nebesikišau.

O man kasdienybė (žinoma, tomis dienomis, kai visų, įskaitant ir save, nelaikau debilais), ir susideda iš mažų stebuklų.

Kai mylimas žmogus atneša puodelį kavos „į lovą“. Kai iš pirmo karto pavyksta iškepti gražų lietinį blyną (o įprastai bent du pirmieji atsiduria šiukšliadėžėje). Kai užėjusi į „Humaną“ randu džinsus, kokių seniai ieškojau visuose prekybcentriuose, už vieną eurą. Kai užeinu į maximą, o ten kaip tik akcija tiems produktams, kurių reikia vakarienei. Kai knygos puslapis pasibaigia tašku (nes tada lengva ją užversti ir lengva rasti, kur baigiau skaityti). Kai pavyksta prisiversti pagaliau išmesti senas užuolaidas ir pasikabinti naujas. Kai išsiskalbia dėmė, kurios anksčiau niekaip nepavykdavo panaikinti. Kai jau manai, kad lygintuvas ar plaukų džiovintuvas sugedo, o jis po poros dienų vėl pradeda veikti (mistika!).

Man kaip stebuklas atrodo gražus oras, kai išeinu per pietus pasivaikščioti. Vakarinis susėdimas su šeima prie vieno stalo ir juokimasis vienas iš kito nelaimių. Žinia, kad kuri nors draugė rado mylimą žmogų ar laukiasi mylimo žmogučio. Kvietimas į gimtadienį. SMS iš žmogaus, kuris, manei, seniai pamiršo. Susitikimas su draugu, kurį paskutinįkart matei prieš metus ar du, ir supratimas, kad jis (ne kaip žmogus, o kaip tavo draugas) visiškai nepasikeitė. Ir komplimentas. Nebūtinai apie išorinį grožį, gal net geriau apie vidinį. Kai sako, „Raima, tu man visada pakeli nuotaiką, kad ir kokius šūdus kalbėtum“.

Rodyk draugams

kartais atsikeliu ryte keista

pastovimpashnekam ● 2015-10-04

Iš tikrųjų. Yra dalykų, kuriuos karts nuo karto pastebiu savy, savo elgesyje kaip keistus, kitiems (kartais net galvoju - normaliems) žmonėms nebūdingus.

Nemėgstu, kai kriauklėj vonioje būna bent lašelis vandens. Nors, rodos, ji tam ir yra skirta, kad joje nuolat būtų vandens. Bet aš mieliau nusuku čiaupą į vonios pusę ir prausiu veidą ar rankas ten. O kriauklė man turi būti sausa.

Negaliu pasidaryti sumuštinio, jei ant virtuvės stalo ar spintelės matau bent vieną trupinį. Nes man atrodo, kad bus neskanu valgyt. Jau geriau pilna kriauklė indų, nei tas vienas prakeiktas trupinys, ar - dar blogiau - šlapias ratilas, likęs nuo arbatos puodelio.

Pamirštu, kad ką tik išgėriau vaistų nuo galvos ar pilvo skausmo. Ir po kelių sekundžių išgeriu dar kartą. O tada kas nors primena, kad jau gėriau prieš tai. Bet jau būna per vėlu.

Kartais geriau renkuosi padaryti keletą „didelių”, daug laiko atimančių, bet nelabai skubių darbų, negu vieną „mažą”, labai skubų, bet kažkodėl nemalonų. Ir kai jau prisiverčiu atlikt tą nemalonųjį, suprantu, kad nieko čia nebuvo baisaus, galėjau gi iškart padaryt. Bet kitą kartą tokį patį mažą darbelį vėl stengiuosi atitolint kuo labiau.

Kai man daug kartų per dieną sako kad mane myli, nori apsikabint ar pabučiuot, aš pradedu erzintis. Kai man mažiau kartų per dieną sako, kad myli, pradeda rečiau apkabint, aš pradedu erzintis.

Ir šiaip mane erzina daug nesąmonių. Erzina, kai pirštais barbena kokią nors melodiją į stalą. Kai šliurpčioja nosim (ir kai suprantu, kad koks nors keleivis viešajam transporte kartas nuo karto praryja ką tik įtrauktą šlapią nosies turinį, kuris patenka į skrandį). Erzina, kai už manęs kas nors stovi, kai aš rašau email ar blog’ą, norėdama(s) ko nors paklaust. Arba kai paklausia anksčiau nei baigiu tekstą parašyt. Negaliu pakęsti, kai kuris nors namiškis grįžęs palieka koridoriuj šviesą, nors žinau, kad po sekundės ateis ir išjungs.

Man yra tekę girdėti, kad mano keistos akys, keistai kreiva nosis, keistos mintys. Bet labiausiai man keista, kad aš kartais jau atsikeliu ryte keista, nors, rodos, iš vakaro viskas buvo normaliai.

Rodyk draugams

Gairės:

rudeniniai

pastovimpashnekam ● 2015-10-01

Rudeninis šaltis, rudeninė depresija… Nereikia kaltint metų laiko. Ironiška - dar praeitais metais tokiu laiku aiškinau visiems, kurie (ne)norėjo girdėti, kad mano depresija trunka pusę metų: nuo rugsėjo iki kovo.

O dieve. Kaip sunku buvo gyvent rezgant tokias mintis. Kaip sunku, kai šaltis gelia ne tik rankų pirštus, bet ir visą vidų, o kartu atrodo, kad ten - viduj - nieko nėra. Tuščia kaip tuštutės smegeninėj.

„Lyja. Šalta. Ruduo. Liūdna. Lapai krinta žemėn. Pūva…”  - tokias eiles rašydavau būdama šešiolikmetė. Jie gąsdindavo mano lietuvių kalbos mokytoją, kuri tokius žodžius kaip „mirtis“ raudonu tušinuku išbraukdavo iš mano eilių. Cha. Tušinuku tokių minčių neišbrauksi.

O kuo aš išbraukiau?

Pradėjau įsiklausyt į savo nuojautas. Jeigu tik pradedu nujausti, kad kažkas mano gyvenime yra ne taip, kaip man norėtųsi, tuoj pat tą dalyką metu. Nemylimus dalykus keičiu mylimais. Nemylimą darbą - nauju. Nemylinčius-nemylimus žmones - mylimais. Nemylimus užsiėmimus - … Žodžiu, esmę supratot.

Atrodo, taip lengva! Norėjau vėl pradėti skaityti - gavau iš ex-bendradarbės turkišką knygų skirtuką dovanų ir jis dabar kasdien praverčia, nes važiuodama į darbą ir iš jo skaitau knygas. Norėjau į teatrą nueit su visa šeima - sulaukiau malonios dovanos, ir šią savaitę pradėjom su Ana Frank. Norėjau lietinių blynų pietums - radau karštus, su kvepiančiu tarkuotų obuolių įdaru kavinukėj, kuri studentams taiko nuolaidą dienos pietums.

Rudeniniai man dabar jau būna tik batai.

Labanakt.

Rodyk draugams