BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

pastovimpashnekam

gyvenimo narkotikai

pastovimpashnekam ● 2015-11-23

Uostyti

„Aš kasdien prisiuostau klijų“, - sako draugė. - „Nu darbe. Pieštukinių.“

Ji - vaikų darželio auklėtoja.

***

Haliucinacijos

Šįvakar važiuoju autobusu. Tikrinuosi el. paštą.

- Mergaite, ar Jūs čia internetą ką tik įsijungėt? - klausia balsas prie mano dešiniosios ausies. Moteriškas. Atsisuku. Akys jos geros, bet kažko susirūpinusios. Maniau, prašys patikrinti, koks rytoj oras ar kokią naujieną paskaityt.

- Taip. O kuo galiu padėt?

- Išjunkit. Aš sergu. Man taip negera, aš nuo to interneto susirgau.

Išjungiu. Žmogui gi negera. Vietoj el. pašto skaitau knygą.

- Ačiū, - sako išlipdama. - Jūs man labai padėjot. Jau galit įsijungt.

***

Priklausomybė

Kartais man reikia dozės. Galiu galvot apie ją visą kelią namo. Įsivaizduot, kaip su niekuo ja nesidalinsiu. Kaip paslapčia vienu ypu sušniaukšiu visą viena.

Prakeikti čipsai su sūrio padažu.

***

Kaip neperdozuoti gyvenimo?

Rodyk draugams

pavadinimai

pastovimpashnekam ● 2015-11-15

Būna, Tave pavadina nevykėliu.

Būna, nemokančiu priimti kritikos.

Verksniu.

Tinginiu.

Idėjų vagim.

Neoriginaliu.

Pakankamai nesistengiančiu.

Būna, pasako, „o kodėl negalėtum būti kaip jis/ji?“

Bet vienintelis svarbus dalykas yra tai, kad Tave vienaip ar kitaip pavadinęs žmogus pažįsta Tave vos kelias minutes, dienas, geriausiu atveju - kelerius metus. O Tu vienintelis pažįsti save, savo mintis, žinai savo paslaptis ir poelgius, visą savo gyvenimą. Ir tu vienintelis žinai, kodėl pasielgei vienaip ar kitaip ir kodėl tai, kaip tave pavadino, nebūtinai yra tiesa.

Nepyk ant jo(s), ji(s) nežinojo.

Rodyk draugams

Kai didžiausia problema - kramtoma guma

pastovimpashnekam ● 2015-11-10

Kaip ir daugelis mano pasakojimų, šis irgi prasidės žodžiais „šiandien važiuodama viešuoju transportu…“.

Taigi, šiandien važiuodama viešuoju transportu, sėdėjau gale šalia mamos su dviem vaikais. Mergytė (kuri sakė: mama, tavo vardas ne Neringa, tavo vardas Mama) rado kišenėje gumos. Berniukas, užuodęs, kad kažkas kvepia, apsidairė, ir pamatęs, kad sesė kramto, o jam neduoda, pasipiktino: „Aš kai kitą kartą turėsiu gumos, tau irgi neduosiu!“

Mergaitė bandė teisintis, kad „turėjo tik vieną, o ir ta buvo „subliuškus“, bet Mama vis tiek jai švelniu balsu paaiškino, kad nesidalinti yra labai nedraugiška, ir kad svarbiausia turėtų būti ne tai, kokio dydžio yra guma, o kokio dydžio yra geri mergaitės ketinimai. Aišku, viskas baigėsi berniuko ašaromis ir klyksmais, bet Mama laikėsi puikiai: buvo kantri ir greitai suvaldė situaciją. Nepyko, nerėkė ir visi trys nurimo.

Norėčiau, kad mano didžiausia problema gyvenime būtų negauta kramtoma guma. Ir kad būčiau turėjusi (turėčiau) Mamą, kuri mane paprotintų ir paguostų, nuramintų ir pamokytų. Draugiškumo. Kantrybės. Protingo reagavimo į stresines situacijas.

Mylėkit savo mamas, jei jos geros.

Labanakt.

Rodyk draugams

Naujoko sindromas

pastovimpashnekam ● 2015-11-05

Pakeiti darbą. Tampi naujoku. Vakarais stresuoji, nes nežinai, kas tavęs lauks rytoj. Nežinai, kur laikomas pienas. Iš kur pasiimti vokų. Koks administratorės vardas. Ar serverio slaptažodis.

Kurį laiką nejaukiai maliesi po bendrą virtuvę. Ateini pasiimt kavos, išeini su pernelyg kupinu puodeliu, nes iš pradžių nežinai, kurią funkciją pasirinkus kavos aparatas jos duos pakankamai.

Per daug galvoji apie tai, kas nesvarbu. Per mažai galvoji apie tai, kas svarbu, nes kurį laiką nežinai, kas svarbu, kas ne.  Gavęs el. laišką į bendrą grupę nežinai, ar jis skirtas tau, ar kolegai.

Manai, kad visi tave visą laiką stebi.

Visi tave visą laiką stebi. To pasekoje pridarai nesąmonių. Tave apmokančiam kolegai visus el. laiškus pažymi kaip svarbius. Nutrauki bendradarbei interneto kabelį ir ji negali dirbt dvi valandas. Trenkiesi su galva į stiklinę sieną. Garsiai paklausi visų, kas ta Vardenė Pavardenė, kuri tau atsiuntė laišką, o ji jau savaitę sėdi tau iš kairės.

Kurį laiką darai tau nepriklausančius darbus, nes nežinai, kad jie ne tavo. Kurį laiką nedarai sau priklausančių darbų, nes nežinai, kad jie egzistuoja. Atsiliepęs telefonu prisistatai kaip savo ankstesnės darbovietės atstovas.

Kaip visada, hipotetiškai.

Rodyk draugams

naiviai

pastovimpashnekam ● 2015-11-03

Prisimenu, kaip trečioj klasėj rašiau laišką savo ateities „aš“, kuriame reikėjo išdėstyt, kuo aš būsiu užaugus, kaip gyvensiu ir t. t. Rašiau, kad būsiu gydytoja, nors tuomet bijojau kraujo. Dabar kraujo beveik nebijau, bet taip naiviai nebemąstau, nes, kaip pasirodė vėliau, norint būti gydytoju nebijot kraujo negana - dar reikia neišprotėt studijų metu didinant savo, kaip viena pažįstama sako, kalamąją gebą, nustot miegot ir būt žiauriai dėjusiam ant bet kokio masto gyvenimo problemų. Savo irgi, bet kitų labiausiai. Ir būt kietu. Visapusiškai. (Žodžiu, labai gerbiu gydytojus, esamus ir būsimus.)

Naiviai, be galo naiviai galvojau, kad kai man sueis aštuoniolika ir galėsiu legaliai pabėgt iš namų, viskas staiga pasikeis, atsivers nauji pasauliai, kažkur pradings paauglystėj įsigyti kompleksai ir lyg feniksas iš pelenų pakils vaikystėj turėtas pasitikėjimas savimi (kai beveik nepažįstam žmogui išdrįsdavau padeklamuoti eilėraštį ar pasisiūlydavau palydėt į parduotovę, kad ką nors nupirktų). Deja, suėjus aštuoniolikai (devyniolikai, dvidešimt… dvidešimt su trupučiu) niekas per daug nepasikeitė. Gal tie žmonės, su kuriais susitinki kartą per metus ar rečiau, mato many kažkokius pokyčius, kažkiek daugiau brandos ir mažiau vaikiškumo, bet aš sau esu tokia pati, kaip niolikos. Ir mintys man dažnai kyla tokios naivios, tokios paikos ir kvailos, kad kartais net stebiuosi, jog nepradedu bijot tamsoj esančių būtybių ar galvot, kad pabučiavus vaikiną po kelių mėnesnių pagimdysiu dvynukus.

Sako, žmonės subręsta, kai susilaukia vaikų. Gal. Bet man labai įdomu, ar ir kiti (tie, kurie jų dar neturi) galvoj turi tokių keistų minčių, tokių kvailų įsitikinimų? Ar ir kiti pagalvoję ką nors blogo spjauna triskart per petį arba beldžia į medį, ar ir kiti kartais mato savo gyvenimą kaip kažkokį netikrą, kaip filmą, kaip kokį Trumeno šou?

Rodyk draugams

tūkstantį

pastovimpashnekam ● 2015-11-02

Tūkstantį kartų paauglystėj pavydėjau savo draugėms, kurios buvo labiau pasitikinčios savim, labiau nepaprastos, labiau gražios ar tiesiog kitokios, kai jas užkalbindavo ar nusivesdavo pašokt/pasivaikščiot/pasišnekėt/…/, o aš likdavau viena su savo liūdnom mintim ir laukdavau, kol jos užsimanys grįžt namo, ir aš galėsiu ramiai sau paverkt tiesiogine ar perkeltine prasme, kad „oi, kokia aš vieniša“…

Tūkstantį kartų pavydėjau toms šeimoms, kurios buvo pilnos, kuriose buvo MAMA ir buvo TĖTIS ir kuriose mano bendraamžiai nebuvo VYRIAUSIA SESUO ar VYRIAUSIAS BROLIS, o močiutė buvo ta, pas kurią atvažiuoji vasarą blynų pavalgyt, o ne toji, kuri kasdien tave auklėja, duoda velnių ar net per užpakalį (et, jauna ir patrakus tada dar buvo močiutė).

Tūkstantį kartų pakeičiau savo nuomonę apie tuos pačius žmones, draugus, viešus asmenis ar įvykius, save ir tai, kuo norėčiau būti užaugus (vis dar neužaugau, nes vis dar nežinau. Bet, jaučiu, artėju link to).

Tūkstantį kartų ačiū kažkam (likimui? dievui? meilei?) už tai, kad viskas dabar šviesiau, geriau, visi tie išskirtinumai dabar įgavę kažkokios tai magijos ir tai, kas seniau baugino, dėl ko vaikui buvo gėda ir nesmagu, dėl ko paaugliui buvo depresija, šiandien teikia vilties, kad ne viskas, kas neįprasta, yra nenormalu, o dauguma pabaigų yra kažko geresnio pradžios.

„Mylėkime pabaigas, nes jos yra pradžios…“

Rodyk draugams

Gairės: ,