BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

pastovimpashnekam

dalykai apie laimę

pastovimpashnekam ● 2016-02-29

Dalykai, kuriuos reikia daryti, kuriuos galima daryti ir kuriuos norim daryti kartais radikaliai skiriasi vieni nuo kitų. O kartais sutampa. Ir kai sutampa - argi ne tai vadinama laime?

Jau kuris laikas galvoju apie laimę. Dvejoju apie laimę. Svajoju apie laimę. Ir nežinau, kokiam šulinio dugne ji pakasta (ir taip: man šiuolaikinės realijos nesugadina šulinio kaip kažko, kieno dugne yra kas nors gero, vaizdinio). Atrodo, šoktum į tą laimės šulinį, kad purslai į visas puses pažirtų, išsimaudytum jo vandeny ir nenorėtum išnert. [Kai paskutinįkart nėriau, tiesa, ne į šulinį, o į ežerą, mano skausmo skalė Santariškėse siekė 7 balus iš 10, nes už ausies būgnelio pribėgo vandens ir prasidėjo infekcija, kurią nuramino tik dūris į... sielos gelmes.]

Laimė apgaulinga. Kartais ją sukelia natūralus seratoninas, kurį gamina pats organizmas, o kartais tas prakeiktas organizmas savarankiškai šios medžiagos negamina. Tada vieni imasi juodojo šokolado, antri - sekso, treti - antidepresantų. Visos priemonės pateisinamos, kol netampa priklausomybe.

Dalykai, kurie man teikia laimę - kelionės (nebūtinai svetur, galima ir už 20 kilometrų), geras kolegos pokštas darbe, saulė, besileidžianti į jūrą, šiluma (radiatoriaus, šalia esančio žmogaus, kavos puodelio - nesvarbu), mažos raudonos rožės, načios su sūrio padažu, nauji batai, kelias, pievos, įtraukianti knyga ar filmas, po kurio taip ir norisi pabandyti apversti savo gyvenimą per dvi savaites. Kas mane stabdo?

Stabdo kiti dalykai. Įsipareigojimai. Prievolės. Kartais - darbas, o kartais - per daug laisvo laiko.

Laime, įspirk man į užpakalį, aš noriu jaust tavo bato kulną savo sielos gelmėse.

Rodyk draugams

Gairės: ,

liūdesio jausmas

pastovimpashnekam ● 2016-02-03

Kartais visai netikėtai, tarsi iš niekur apima toks keistas liūdesio jausmas. Ne, ne liūdesys, tas jausmas kitoks. Jis trunka labai neilgai ir tarsi persmelkia viską nuo plaukų svogūnėlių iki pirštų galiukų.

Paskutinįkart toks liūdesio jausmas užklupo, kai važiuodama autobusu pro langą pamačiau vėjyje besiplaikstančius purvinus plastikinius maišelius, nusileidusius ant tokių pat purvinų pakelės žolių. Dangus verkė, vėjas gainiojo tas šiukšles ir priminė vaikystėje matytus arimus, kurie atrodė palikti vienumoje, niekam neįdomūs, niekam nereikalingi, primėtyti plytgalių ir butelių šukių.

Tokį liūdesio jausmą sukeldavo ir elektros stulpai, stovintys vieniši kaimo pakelėse, jau nutrūkusiais laidais, tarsi seni žmonės, kurie kažkada, kai dar turėjo darbus, jautėsi reikalingi, o dabar, netekę darbų ir palaidoję didžiąją dalį pažįstamų, tarsi gyvena toliau, bet kartu jaučia, jog kažkas yra negrįžtamai nutrūkę.

Kartais liūdesio jausmą sukelia bejėgiškumas, kuris kyla, kai organizmas kovoja su liga ir pakelia kūno temperatūrą iki neregėtų aukštumų. Kai vien kąsnio nurijimas kainuoja begales pastangų ir priverčia kęsti skausmą. Kai akių obuoliai paskausta žvalgantis po kambarį, apsuptą prišnerkštų nosinių.

Išdaužyti, plėvėle tepridengti apleistų namų langai. Užžėlusi kūdra, kurios spalva - žalia žolė, bet ne žolė. Ir nuotraukos žmogaus, kurio jau nėbėra tavo gyvenime, netyčia užtiktos ten, kur jas užkišai, kad nematytum kažkada. Lūdesio jausmas.

Rodyk draugams