BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

pastovimpashnekam

baimių autobusas

pastovimpashnekam ● 2016-06-21

Baimių autobuso idėją pasivogiau iš vienos psichologės.

Jeigu kiekvienąkart, kai bijome kažkur eiti ar kažką daryti (pvz, eiti į darbo pokalbį, sakyti viešą kalbą, realiai susitikti su žmogumi, su kuriuo iki tol buvai pažįstamas tik internetiniuose viduriuose, (s)kristi parašiutu), įsivaizduotume save kaip autobuso vairuotoją, kuris veža pilną autobusą baimių, gyventi būtų paprasčiau.

Taip, tos baimės - kaip maži monstrai. Jos nuolat rėkia, kartoja tokias frazes kaip „tau nepavyks“, „iš tavęs juoksis“, „tu susimausi“, „apsišiksi iš baimės“. Jos keikiasi ir judina autobusą, net dreba kinkos, ir rankos vos laikosi ant vairo. Jeigu pasiduosi toms baimėms, kurios lieps sukti tai kairėn, tai dešinėn, nuvažiuosi velniai žino kur. Tikriausiai praleisi daug labai gerų stotelių, iškrypsi iš maršruto - iš savo tikslo, iš galutinės stotelės tą dieną (sustojimas gali vadintis DARBO POKALBIS arba NAUJA PAŽINTIS, SPORTO KLUBAS, o gal net ŠEIMYNINIS GYVENIMAS).

BET. Gera žinia yra ta, kad vairuotojas esi TU. Tu gali liepti išlipti per daug triukšmaujančiai baimei. Gali nekreipti dėmesio ir ji pati išlips, kai jai nusibos. Arba gali su ja susidraugauti ir mandagiai paprašyti užčiaupt savo kakarinę. Svarbiausia - nenukrypti nuo maršruto. Kas būtų, jei kiekvienas vairuotojas važiuotų ten, kur liepia jo keleiviai? O kas bus, jei tavo autobusą vairuos baimės? Think about it :)

Rodyk draugams

Gairės: , ,

girdėti vaizdus, matyti garsus

pastovimpashnekam ● 2016-06-20

Būna, atsiduri kažkokioj tarsi nežemiškoj būsenoj. Dažniausiai prieš pat pabundant, kai dalis tavo kūno dar tebemiega, sapnuoja kažką, o dalis jau yra nubudęs, įžengęs į realų pasaulį. Ir tie du pasauliai tarsi susijungia vienu metu, tu nei miegi, nei esi pabudęs - nerandu geresnio apibūdinimo tam, kaip vaizdų girdėjimas ar garsų matymas.

Dažniausiai taip būna po košmaro. Taip, tikrai, dažniausiai po jo. Pasąmonė kažkuriam sapno etape supranta, kad sapnuoji - gali net sau įžnybti ar garsiai pasakyti „TAI TIK SAPNAS“. Tuomet loginė sapno seka subliūkšta, ir pradedi busti. O paskui, tą pačią dieną ar po keleto jų pajunti de javu.

Dauguma žmonių prieš pat užmiegant pajunta kritimo jausmą, ir nusipurto - juos tarsi mini traukuliai - ne, tikriausiai reiktų sakyti vienas traukulys - ištinka. O aš taip „purtausi“ visą naktį. Kartais rėkiu.

Jeigu tik būtų įmanoma nupiešti ar užrašyti, kaip atrodo tas „girdėti vaizdus-matyti garsus“ momentas. Bet jis toks trumpas, kad atmintis nepajėgia jo išsaugoti ilgam.

***

Kartais atrodo, kad ir gyvenimą ne gyveni, o prasapnuoji.

Rodyk draugams

Gairės: ,

jeigu trauksi, visada ką nors ištrauksi

pastovimpashnekam ● 2016-06-07

Stebiuosi ir žaviuosi žmonėmis, kurie sugeba ištraukt informaciją iš kitų, kurie visai jos nenorėjo atskleisti, bet „taip jau gavosi“: mokytojų, policininkų, personalo atrankos specialistų, psichologų, geriausių draugų. Rodos, pradėjai, žmogau, su jais kalbėti apie viena, o išpliurpei visą ką kitą.

***

Gali apsimest, kad vonioj nėra plaukų, bet jei namuose gyvena bent viena moteris ir (arba) bent vienas banglas / metalistas / kirpėjų bijotojas, kiek betrauksi plaukų, tiek rasi. Be reikalo gal išmetam, sako, perukai brangūs, o žmogaus plaukai vertingi.

***

Lenk medį, kol jaunas, trauk lauk savo geriausias savybes, kol jaunas, ieškok darbo, kuris patiktų, kol jaunas. Ieškau darbo personalo atrankose.

Rodyk draugams

žmonės, kurie…

pastovimpashnekam ● 2016-06-05

Žmonės, kurie ruošiasi išeiti iš darbo man tam tikra prasme primena žmones, norinčius nusižudyti: jie ilgai apie tai kalba, išgyvena, liūdi, verkia, visiems kartoja, kad tai padarys, ir galiausiai… arba išeina ir visus palieka, arba taip ir neišeina, kol niekas nebekreipia dėmesio į jų grasinimus.

Žmonės, kurie vasarą skundžiasi, kad karšta arba žiemą - kad šalta. Jie man visada išliks mistika. Gal todėl, kad mano vidinis termostatas sutrikęs, ir žiemą man dažnai būna karščiau, o vasarą - šalčiau nei kitiems. Prisiekiu, mieliau karštą vasaros dieną stovėsiu prie laužo, nei jausiu, kaip mano kaulus laužo tiesiai į strėnas pučiantis kondicionierius.

Žmonės, kurie išsilieja ant kitų. Nebūtinai rėkdami. Dažniau - ironizuodami tavo žodžius ar būsenas. Ironija - ir apsauginis kremas, ir galingas ginklas: ji padeda išverti net sunkiausius gyvenimo išbandymus ir leidžia pasijuokti iš savo nesėkmių, tačiau kartu ji - žudanti: žodžiu gali primušt greičiau ir skaudžiau nei kumščiu, jei moki ir nori.

Žmonės, kurie kas rytą atsikelia iš lovos, nors jiems tai prakeiktai sunku. Kurie prisiverčia eiti į darbą, reguliariai valgyti ir ne per daug miegoti, kuriems kiekviena diena - kaip kova. Vieni juos smerkia, vadina tinginiais, kurie nesusitvarko su savo psichologinėm problemom ir tampa (geriausiu atveju) savo arba (blogiausiu atveju) kitų našta.  Kiti juos supranta ir palaiko (deja, dažniausiai už tai jiems reikia susimokėti). Žmonės, kurie kartais sugeba apsimesti laimingais, o kartais net patys tuo patiki, o iš tikrųjų…

Žmonės, kurie kitiems žmonėms yra žmonės. Džiaugiuosi, kad pastaruoju metu tokių sutinku vis daugiau. Gal rytoj bus lengviau išlipti iš lovos :) Labanakt.

Rodyk draugams