BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

pastovimpashnekam

rytinis pokalbis su savim

pastovimpashnekam ● 2016-08-24

6:00 Kelkis, kūtvėla. Nauja diena! Kas už lango? Lietuviška vasara ar normali? Šiandien normali. Tai rengsiuosi suknelę. Tą, kur atrodo kitiems, kad aš sukūdau, kai ją apsivelku. Okey. Užluolaidas vėliau atsitrauksiu. Tingiu.

6:02 Blemba, kodėl taip norisi pirmiausia kas rytą pult dantų valyt, jei aš net nerūkau, o kažkaip nemalonus skonis vis tiek? Gal reikia iš vakaro nebevalgyt nesąmonių? Neeee, čia jau būtų per daug, man ir taip sunku stengtis 3 valandas iki ėjimo miegot nevalgyt. Nu gerai, pripažinkim, kartais specialiai einu miegot vėliau, kad vėliau galėčiau ir prisiėst.

6:06 Reikia tas WC duris kada nors sutvarkyt, mane tas girgždėjimas iš proto varo.

6:08 Nekenčiu šito lovos apkloto. Reikia naują nusipirkt. Bet pamiršiu, aišku iki vakaro. Kaip čia viską atsimint?

6:09 Rai, prisiversk mankštą padaryt, būk gera. Žiauriai traška sąnariai vis dar. Ar jie iš viso kada nors nustos traškėt? Vakarienei reikia salotų su vištiena pasidaryt… Viens, du, trys, keturi, penki, šeši… Šiandien kažkaip vėl labiau kaklą skauda. Kiaušinių tikrai dar yra, medaus ir garstyčių yra, sojos padažo, aišku, nėra… Šiaip paukštiena vakar buvo, bet salotos su paukštiena tai čia ne tas pats, kas šiaip paukštiena. Tiks. Vienas, du, trys, keturi, penki…

6:19 Reikia mažint kavos. Darbe šįryt tikrai negersiu antro. Arbatos geriau. Bet neturiu darbe arbatos, reiktų nusinešt gal. Ai, ne, tingiu. Pieno dar daug yra, nepirksiu šiandien. Pagaliau galiu pavalgyt, taip norėjau vakar vidurnaktį sumuštinį pasidaryt su šitom salotom. Kažin labai garsiai aš trankausi, nepažadinsiu nieko? Ai, dzin, jie miega sau dar, bjaurybės, o man vienai vargšei taip anksti į darbą. Pakentės.

6:33 Gaila, House‘ą visą jau peržiūrėjau, ką dabar rytais žiūrėt, kol kavą geriu? Pažiūrėsiu kokių nesąmonių Youtube. Reik nepamiršt šiandien pas kaimynę nueit. Nekenčiu pas ją eit. Sesė kada grįžta? Penktadienį? Mhm, visi penktadienį. O gal ne? Kelinta šiandien diena?

6:55 Rai, jau stokis, eik šukuotis ar ką tu ten darai. Nenoriu į darbą.

7:05 Šūdas, vėluoju. Ai, 46 atvarys dar vienas vėliau. Spėsiu kaip nors. Kaimynas vėl prie laiptinės rūko ant tako atsistojęs. Lis ar nelis? Kaip žmonės eina apsirengę? nesuprasi, vieni su maikėm, kiti su striukėm. Ai, neimu nieko, vasara juk.

7:08 Kai grįšiu, eisiu miegot iškart, jaučiu.

Rodyk draugams

Gairės: , ,

kai skauda

pastovimpashnekam ● 2016-08-20

Kai skauda. Nesvarbu, ką - galvą, dantį, pilvą ar širdį - vienai akimirkai tarsi viskas sustoja. Pasimiršta ir geri dalykai, kurie ką tik džiugino, ir problemos, kurios atrodė neišsprendžiamos ir pačios svarbiausios. Tas fizinis arba dvasinis skausmas tarsi sustabdo visą pasaulį ir viską, kas rūpi, kas gera ir kas bloga. Ir primena, kad tu, žmogau, esi tik laikinas svečias čia, kad po akimirkos ar po kelių dešimtmečių tavęs čia nebeliks.

Vaikystėje man dažnai skaudėdavo skrandį. Prisimenu, kaip gulėdavau embriono poza ir verkdavau, nes atrodydavo, kad viskas jau baigėsi. Ir kančios, ir geri dalykai. Man nuoširdžiai atrodydavo, kad nuo to skrandžio skausmo aš numirsiu. O kai jis praeidavo (močiutė visada žinojo, ką daryt, kad jis praeitų), jausdavausi kaip naujai gimusi. Pradėdavau mintyse dėkoti visam pasauliui, kad aš jaučiuosi gerai, ir būdavau laiminga. Tą dieną. Po to pamiršdavau, kaip reikia vertinti tą tiesiog „skausmo nejautimo“ stadiją, ir vėl kiti dalykai užimdavo mano galvą, nudažydami mano vidų liūdnom ar keistom spalvom. Kol vėl nepradėdavo skaudėti skrandžio. Ir vėl nenustodavo.

Dabar aš suprantu, kad tas skausmas būdavo labiau psichologinis nei fizinis. Visas mane, tada dar mažą mergaitę, supančias tokio amžiaus vaikui nesuvokiamas šeimos problemas aš imdavau ne į galvą, o į skrandį. Būna ir dabar jį pradeda skaudėti. Bet tokiems atvejams turiu močiutės naminių vaistų, kurie veikia jei ne fiziškai, tai dvasiškai: išgeriu jų, ir kaip ranka nuima, nes tikiu, kad veikia. Ne žinau, o tikiu.

Ir dabar, kai susergu ar pradeda skaudėti kurią nors kūno dalį, visada pirmiausia gerai apgalvoju, ar tai, ką jaučiu, yra tikras skausmas, ar mano bandomos užgniaužti neigiamos emocijos. Jei tai emocijos, skausmas greitai praeina, tik reikia sau pripažinti, kad blogai jautiesi. Kartais - paverkti. Kartais - pasijuokti. Kartais suvalgyti ką nors skanaus, o kartais - pabėgioti. O jei skausmas tikras, tam yra vaistai. Bet kuriuo atveju nereikia kentėti.

Jei skauda širdį, būna sunkiau. Net žinant skausmo priežastį dažnai nepavyksta jo nuslopinti. O vaistų čia nėra. Tik laikas. Ir tik tavo, žmogau, pasirinkimas, kaip tu tą laiką užpildysi.

Linkiu, kad nieko neskaudėtų. O jei ir skauda, rasti sau geriausią vaistą.

Rodyk draugams

Gairės: ,

Hipotetiškai.

„Niekada nedarau klaidų.“

A tu rimtai? Niekas nėra taip gerai, kaip atrodo. Iš klaidų mokomės. Kažkas pasakė, kad protingi mokosi tik iš svetimų klaidų, bet kas nutiks tada, kai vieną dieną tas protingasis padarys bent mažą klaidelę? Tai, kas normaliam žmogui atrodys kaip jau patirta situacija, su kuria galima lengvai susidoroti, protingam žmogui gali atrodyti kaip didžiulė tragedija. Nesėkmės, net ir menkos, pasitaiko net geriausiems. O jei po ilgo sėkmių maratono viena nesėkmė jau sužlugdo žmogaus asmenybę, ar iš tikrųjų yra taip jau gerai jų nuolat vengti?

„Mano draugai manęs nevertina.“

Niekas nėra taip blogai, kaip atrodo. Bloga žinia ta, kad tu neturi tikrų draugų. Dar blogesnė - greičiausiai pats nesi tikras draugas. Gera žinia? Dar yra laiko. Nebent sergi nepagydoma liga ir greit mirsi. Tada laiko nelabai daug yra. Bet gera žinia ta, kad tuoj tau draugų iš viso nebereikės.

„Ką suplanuoju, viską padarau per dieną.“

Na, vieną kitą dalyką nukeli rytojui, bet argi tai svarbu? Niekas nėra taip gerai, kaip atrodo. Jei viską spėji, vadinasi, per mažai suplanavai.

„Ir vėl negavau darbo, kurio norėjau. Tiksliau, gavau, bet neėmiau - per mažai siūlo, kad galėtų mane nusipirkt.“

Niekas nėra taip blogai, kaip atrodo. Gal tavo svajonių darbas tavęs vis dar laukia? O jei ne, tada gal laukia tiesiog gerai apmokamas darbas, kuris padės išpildyt kitas tavo svajones, o nuo 8 iki 5 jau kaip nors?

„Mano psichologinė būsena šiuo metu geresnė nei vakar tuo pačiu metu.“

Niekas nėra taip gerai, kaip atrodo. Jei jauti, kad nuolat apsimetinėji kažkuo kitu ir darbe, ir namie, ir net būdamas su savim - laikas keistis, brolau, laikas keistis. Ir nieko blogo, jei tam prireiks profesionalaus išklausytojo už pinigus, sakančio savo subjektyvią nuomonę, pagalbos. Arba gali bėgiot. Arba lankyt teatro būrelį. Jei sugebi suvaidint kažką kitą net sau pačiam, turėtų būt paprasta.

„Mano papai nėra tokie dideli, kad liemenėlės netilptų vienoj vieno stalčiaus eilėj.“

Niekas nėra… na, gerai. Kartais yra būtent taip, kaip atrodo. Priimti save su visais savo + ir - yra menas. „Kiekvienas yra menininkas, tik ne kiekvienas tai žino…“

Rodyk draugams

kiekvienas mes turim savo istoriją

pastovimpashnekam ● 2016-08-08

Ir niekada nežinai, kada žmogus, kurio nematei septynis metus, tave nustebins gebėjimu su vaikučiu ant rankų keliauti po pasaulį, kai pats nenukeliauji toliau savo darbo vietos. O ant rankų nei žiedo, nei vaikų nėra. Kiek skirtingų istorijų ir gyvenimo būdų gali turėti žmonės, su kuriais praleidai dvylika metų vienoj trijų aukštų patalpoj, ir maneisi viską apie juos žinantis. Bet nežinojai. Nei apie tatuiruotes, nei apie planus iškeisti kates į vaikus, nei apie gebėjimą kurti nuostabaus grožio aksesuarus, nei apie alkoholio atsisakymą, nes sportuot geriau ir įdomiau. Nei apie pakeistus darbus, nei apie pakeistus vyrus. Nei to fakto, kad jie gali norėt susitikt, nors yra pasyviai aktyvūs šiuo klausimu. :) Ir kažkodėl per klasės susitikimą papasakoji savo seniai matytiems klasiokams daugiau negu žino kai kurie tavo draugai.

Ir supranti, kad nėra neįdomių žmonių. Nėra neprestižinių darbų. Yra tik įdomūs ir ne, gerai apmokami arba ne. Lygiai taip pat nėra ir neprestižinių gyvenimo istorijų. Visos jos skirtingos, visų pradžia puikiai paaiškina jų eigą ir pabaigą. Nes viskas ateina iš vaikystės ir visada yra dvi kategorijos istorijų: tos, kur iš vaikystės pasimokėm ir tos, kur ne.

Pasijunti keistai, kai tavo klasiokė išmeta tave iš draugų, nes baigė studijas užsieny, susirado kitą draugę moksliukę, ir tu su savo lietuvišku magistru bei nejuokingais ir / arba neįdomiais post’ais facebook’e jai jau NE LYGIS.

Ir kartais nepažįstamam žmogui lengviau išsipasakot negu tam, kurį vadini draugu jau gerą dešimtmetį. Kad ir virtuvėj per pietų pertrauką. Arba net per darbo pokalbį (ir man tai yra padėję gauti darbą - taip, tai paneigia visas teorijas, ką reikia sakyt, ir ko - ne!). O kartais ir autobuse kas nors tau savo papasakoja. Ar poliklinikoj. Kažkaip reikia tas istorijas priimt, kažkur užrašyt. Nebūtinai rašalu, galima tiesiog žodžiais, emocijom, ne popieriaus lape, o savo viduj.

Kiekvienas mes turim savo priežastis. Ir savo istoriją. Papasakok man savąją, norėčiau ją išgirst.

Rodyk draugams