BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

pastovimpashnekam

komforto zona. komforto zona?

pastovimpashnekam ● 2017-03-31

Kažkaip pastaruoju metu tik susiprotėjau, kad komforto zona nebūtinai būna komfortiška. Kartais net labai nekomfortiška, in fact.

Facebook puslapyje, pavadintame tiesiog Psichologija, mačiau labai gerai tokią nekomfortišką komforto zoną apibūdinantį paveikslėlį: mergina sėdi ant skruzdėlyno, tačiau nuo jo pakilti jai trukdo tokios mintys, kaip „jei pasėdėsiu ilgiau, galbūt man pradės patikti“, „kentėjimai žmogų padaro geresniu“, „o jei kitam skruzdėlyne dar blogiau?“. Bet ji net nepagalvoja, kad jai apskritai nebūtina sėdėt skruzdėlyne. Tokia mintis net nekyla.

Tikriausiai ne kartą teko atsidurt tokioj situacijoj, kai ji netenkina, ir tikrai geriau būtų „iš jos išeiti“, bet tas išėjimas gąsdina. Nes ką žmonės pamanys, nes juk kiti taip gyvena, kodėl aš negaliu. Ypač būna sudėtinga nutraukt santykius su antrąja puse ar darbu.

Pagalvokim. Jei kyla mintis užbaigti santykius, juose kažkas tikrai negerai. Gali būt, kad jau n+k kartų bandyta kažką keisti. Ar vis dar bandoma. Jei tai daro abi pusės - vilties yra. Tačiau jeigu nieko daryt net nebandoma, tačiau tikimąsi, kad viskas kažkaip susitvarkys? Ne. Natūraliai, anksčiau ar vėliau kils noras tokius santykius užbaigti. Tada ir iškyla komforto zonos klausimas.

Mes pripratę vienas prie kito. Pasidalinę darbais.

Ne taip ir skaudžiai mane muša, o jei kita(s) muš skaudžiau?

Aš viena(s) nesugebėsiu išgyvent, nuoma brangi. O dirbt pradėt visai nenoriu.

Su darbu, kaip tai beskambėtų, išsiskirt kartais atrodo dar sunkiau. Ypač jei jame dirbta 10+ metų. Pažįstami veidai, aiškios taisyklės, per daug nevarginantis pokyčių nebuvimas - ko ne komforto zona?

Visur gerai, kur mūsų nėra, bet ar tikrai kitur žolė žalesnė?

Čia bent jau žinau, kad kai direktorius ateina su žaliu švarku, geriau jam į akis nelįst, o kiek laiko prireiks, kol suprasiu, kada kur nelįst kitam šefui?

Per septynis metus „užaugau“ iki 1000 eur „į rankas“, kur man tiek mokės?

***

Pokyčiai gąsdina. Ir taip bus visada. Bet argi nesinorėtų, geriau vėliau nei niekad, susikurt iš tiesų komfortišką komforto zoną?

Rodyk draugams

ko galima pasimokyt iš pamokos 17-mečiams

pastovimpashnekam ● 2017-03-28

Kadangi jau ketvirta diena esu bedarbė, turiu laiko visokiems dalykams.

Šiandien praleidau kelias valandas žiūrėdama / klausydama vieno iš bankų organizuotos online pamokos - konferencijos „Kas vairuos tavo gyvenimą?”. Buvo smagu prisimint laikus, kai, būdama vienuoliktokė, net neįsivaizdavau, kaip reikės gyventi savarankiškai. Šios pamokos metu organizatoriai skatino moksleivius pagalvoti, kur jie gyvens, ką valgys, kokiu transportu keliaus, kai taps savarankiški. Kaip taupys ir, svarbiausia - ką dirbs. Oi, seni (ne)geri bendrabučio laikai, koldūnai, dešrelės ir žuvų piršteliai prieš akis iškilo…

Anyway, labiausiai man patiko Gyčio Dovydaičio (rašoma, kas jis fotografas, medijų specialistas, „Fotokursai.lt” lektorius, bet aš jo nežinojau iki šiol) pranešimas. Jis paskatino moksleivius pagalvot ne tik apie tai, jog iš bomžpakių ilgai nepragyvensi, nes „pats kaip plastmasės gabalas jaustis pradėsi“, bet ir apie tai, ką dirbti, kad nereiktų pirkti. Taip taip, visi žinom frazę „dirbk mėgstamą darbą, ir nereiks dirbti“, bet prie ko čia nepirkimas?

Gytis „pirkimu“ vadina ne mums įprastą vartojimą, o tai, kaip mes tą vartojimą traktuojam. Jeigu darbas mums skirtas tik tam, kad, gavę pinigų, galėtumėm, kaip Gytis sako, „nusipirkti gyvenimą atgal“, vadinasi, mes negyvenam. Jei „gyvenam“ tik savaitgaliais - negyvenam iš viso. Jei gyvenam tik dėl naujo telefono ar automobilio - negyvenam. Na, prisipažinkim, kiek iš mūsų mirę?

Apibendrinant Gyčio mintis, darbas turi būti toks, kad:

* ryte tave prikeltų ne žadintuvas, o noras eiti į darbą;

* keltų stresą, kitaip nejaustumėm, kaip gerai jaučiamės, kai to streso nebėr;

* norėtumėm jį dirbt sekmadienio vakare, jei turėtumėm kitą darbą;

* galėtumėm kurį laiką jį dirbti už dyką - toks jis fainas.

Kaip „paprasta“. :)

Rytoj einu į antrąjį darbo pokalbį toj įmonėj, kurioj buvau vakar. Man tas darbas panašus į tokį, dėl kurio galėčiau atsikelt ryte. Jei ne dėl to, kad labai norėčiau vien jį visą gyvenimą dirbt, tai bent dėl to, kad negaliu pasakyt, jog nenorėčiau :) Laikykit špygas 13:00.

Rodyk draugams

ką žmonės (ne)dirba visą dieną

pastovimpashnekam ● 2017-03-26

Pirmąkart gyvenime priėmiau sprendimą kurį laiką nedirbt.

Dirbau nuo trečio bakalauro kurso. Kai darbas užknisdavo, ieškodavau kito, ir trečiadienį palikdama senąjį darbą, ketvirtadienį jau dirbdavau kitame. Dažniausiai toks darbų keitimas lemdavo, kad nuo vilko ant meškos užšokdavau ir ja netoli tenujodavau.

Žinoma, kiekvienam darbe atrasdavau kažką, kas man visą gyvenimą pravers ir darbe, ir gyvenime (kol kas man šie du dalykai - atskiri). Išmokau bendrauti su įvairių tautybių, charakterio ir amžiaus žmonėmis, multitaskinti, skaičiuoti. Radau nerealiai fainų kolegų, su kuriais iki šiol bendrauju. Sustiprinau pasitikėjimą savim (nors kruopelyte).

Tačiau ilgainiui pradėdavau jaustis ne savo vietoj. Iki paskutinio darbo, kurį dirbdama pajutau: „valio, čia man!“. Gaila, kad biurokratiškas, atrodo, jaunos įmonės valdymas paskatino ją palikti… Taigi, aš pirmąkart atsidūriau darbo biržoj.

Pirmas žavus šią instituciją apibūdinantis dalykas - pastatas, kuriame ji įsikūrusi. Maps‘uose pasižiūrėjau į jį ir pagalvojau „šitą tikrai greit rasiu“. Pasirodo, tokių, kaip mano draugė sakė, arklides primenančių pastatų tam rajone - pilna.

Tikėjausi tame pastate rasti daugybę nuo gyvenimo ir alkoholio pavargusių veidų. Nieko panašaus - pilna įvairaus amžiaus puikiai atrodančių žmonių, ir tik vienas kitas su sportinėm kojinėm aukštakulniuose bateliuose. Viena biržos darbuotoja avėjo tokius pat batus, kaip mano, kažkodėl tai privertė pasijust jaukiai.

Kol kas 2 darbo dienas praleidau kaip bedarbė. Per jas buvau dviejuose darbo pokalbiuose, dukart aplankiau biržą, gimnaziją, į kurią sesė ruošiasi stoti. Susitikau su draugėm, pamėčiau į kašę, o svarbiausia - į valias atsidžiaugiau grynu oru. Pasinaudojau proga prisėsti ant kiekvieno saulės atokaitoj esančio suolelio - kaip tik pirmąsias mano bedarbystės dienas buvo nerealiai gražus oras. Pirmadienį - vėl į darbo pokalbį.

Jausmas, kai žinai, kad kurį laiką galėsi darbo dienomis keltis ne 6, o 8 val. ryte, ir tik dėl to, kad nori, o ne dėl to, kad reikia - nerealus. Dirbti labai noriu, bet poilsio be aiškaus jo pasibaigimo deadline’o man jau labai reikėjo. Tą rodo ir mano suprastėjusi atmintis. Net blog‘ą 5 mėnesius buvau pamiršus. Sau norėčiau palinkėti to, ko palinkėjau paskutiniems kolegoms išeidama - gero vėjo. Emocinio, materialinio ir kūrybinio.

Rodyk draugams