BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

pastovimpashnekam

kai skauda

pastovimpashnekam ● 2016-08-20

Kai skauda. Nesvarbu, ką - galvą, dantį, pilvą ar širdį - vienai akimirkai tarsi viskas sustoja. Pasimiršta ir geri dalykai, kurie ką tik džiugino, ir problemos, kurios atrodė neišsprendžiamos ir pačios svarbiausios. Tas fizinis arba dvasinis skausmas tarsi sustabdo visą pasaulį ir viską, kas rūpi, kas gera ir kas bloga. Ir primena, kad tu, žmogau, esi tik laikinas svečias čia, kad po akimirkos ar po kelių dešimtmečių tavęs čia nebeliks.

Vaikystėje man dažnai skaudėdavo skrandį. Prisimenu, kaip gulėdavau embriono poza ir verkdavau, nes atrodydavo, kad viskas jau baigėsi. Ir kančios, ir geri dalykai. Man nuoširdžiai atrodydavo, kad nuo to skrandžio skausmo aš numirsiu. O kai jis praeidavo (močiutė visada žinojo, ką daryt, kad jis praeitų), jausdavausi kaip naujai gimusi. Pradėdavau mintyse dėkoti visam pasauliui, kad aš jaučiuosi gerai, ir būdavau laiminga. Tą dieną. Po to pamiršdavau, kaip reikia vertinti tą tiesiog „skausmo nejautimo“ stadiją, ir vėl kiti dalykai užimdavo mano galvą, nudažydami mano vidų liūdnom ar keistom spalvom. Kol vėl nepradėdavo skaudėti skrandžio. Ir vėl nenustodavo.

Dabar aš suprantu, kad tas skausmas būdavo labiau psichologinis nei fizinis. Visas mane, tada dar mažą mergaitę, supančias tokio amžiaus vaikui nesuvokiamas šeimos problemas aš imdavau ne į galvą, o į skrandį. Būna ir dabar jį pradeda skaudėti. Bet tokiems atvejams turiu močiutės naminių vaistų, kurie veikia jei ne fiziškai, tai dvasiškai: išgeriu jų, ir kaip ranka nuima, nes tikiu, kad veikia. Ne žinau, o tikiu.

Ir dabar, kai susergu ar pradeda skaudėti kurią nors kūno dalį, visada pirmiausia gerai apgalvoju, ar tai, ką jaučiu, yra tikras skausmas, ar mano bandomos užgniaužti neigiamos emocijos. Jei tai emocijos, skausmas greitai praeina, tik reikia sau pripažinti, kad blogai jautiesi. Kartais - paverkti. Kartais - pasijuokti. Kartais suvalgyti ką nors skanaus, o kartais - pabėgioti. O jei skausmas tikras, tam yra vaistai. Bet kuriuo atveju nereikia kentėti.

Jei skauda širdį, būna sunkiau. Net žinant skausmo priežastį dažnai nepavyksta jo nuslopinti. O vaistų čia nėra. Tik laikas. Ir tik tavo, žmogau, pasirinkimas, kaip tu tą laiką užpildysi.

Linkiu, kad nieko neskaudėtų. O jei ir skauda, rasti sau geriausią vaistą.

Rodyk draugams

Gairės: ,

Hipotetiškai.

„Niekada nedarau klaidų.“

A tu rimtai? Niekas nėra taip gerai, kaip atrodo. Iš klaidų mokomės. Kažkas pasakė, kad protingi mokosi tik iš svetimų klaidų, bet kas nutiks tada, kai vieną dieną tas protingasis padarys bent mažą klaidelę? Tai, kas normaliam žmogui atrodys kaip jau patirta situacija, su kuria galima lengvai susidoroti, protingam žmogui gali atrodyti kaip didžiulė tragedija. Nesėkmės, net ir menkos, pasitaiko net geriausiems. O jei po ilgo sėkmių maratono viena nesėkmė jau sužlugdo žmogaus asmenybę, ar iš tikrųjų yra taip jau gerai jų nuolat vengti?

„Mano draugai manęs nevertina.“

Niekas nėra taip blogai, kaip atrodo. Bloga žinia ta, kad tu neturi tikrų draugų. Dar blogesnė - greičiausiai pats nesi tikras draugas. Gera žinia? Dar yra laiko. Nebent sergi nepagydoma liga ir greit mirsi. Tada laiko nelabai daug yra. Bet gera žinia ta, kad tuoj tau draugų iš viso nebereikės.

„Ką suplanuoju, viską padarau per dieną.“

Na, vieną kitą dalyką nukeli rytojui, bet argi tai svarbu? Niekas nėra taip gerai, kaip atrodo. Jei viską spėji, vadinasi, per mažai suplanavai.

„Ir vėl negavau darbo, kurio norėjau. Tiksliau, gavau, bet neėmiau - per mažai siūlo, kad galėtų mane nusipirkt.“

Niekas nėra taip blogai, kaip atrodo. Gal tavo svajonių darbas tavęs vis dar laukia? O jei ne, tada gal laukia tiesiog gerai apmokamas darbas, kuris padės išpildyt kitas tavo svajones, o nuo 8 iki 5 jau kaip nors?

„Mano psichologinė būsena šiuo metu geresnė nei vakar tuo pačiu metu.“

Niekas nėra taip gerai, kaip atrodo. Jei jauti, kad nuolat apsimetinėji kažkuo kitu ir darbe, ir namie, ir net būdamas su savim - laikas keistis, brolau, laikas keistis. Ir nieko blogo, jei tam prireiks profesionalaus išklausytojo už pinigus, sakančio savo subjektyvią nuomonę, pagalbos. Arba gali bėgiot. Arba lankyt teatro būrelį. Jei sugebi suvaidint kažką kitą net sau pačiam, turėtų būt paprasta.

„Mano papai nėra tokie dideli, kad liemenėlės netilptų vienoj vieno stalčiaus eilėj.“

Niekas nėra… na, gerai. Kartais yra būtent taip, kaip atrodo. Priimti save su visais savo + ir - yra menas. „Kiekvienas yra menininkas, tik ne kiekvienas tai žino…“

Rodyk draugams

kiekvienas mes turim savo istoriją

pastovimpashnekam ● 2016-08-08

Ir niekada nežinai, kada žmogus, kurio nematei septynis metus, tave nustebins gebėjimu su vaikučiu ant rankų keliauti po pasaulį, kai pats nenukeliauji toliau savo darbo vietos. O ant rankų nei žiedo, nei vaikų nėra. Kiek skirtingų istorijų ir gyvenimo būdų gali turėti žmonės, su kuriais praleidai dvylika metų vienoj trijų aukštų patalpoj, ir maneisi viską apie juos žinantis. Bet nežinojai. Nei apie tatuiruotes, nei apie planus iškeisti kates į vaikus, nei apie gebėjimą kurti nuostabaus grožio aksesuarus, nei apie alkoholio atsisakymą, nes sportuot geriau ir įdomiau. Nei apie pakeistus darbus, nei apie pakeistus vyrus. Nei to fakto, kad jie gali norėt susitikt, nors yra pasyviai aktyvūs šiuo klausimu. :) Ir kažkodėl per klasės susitikimą papasakoji savo seniai matytiems klasiokams daugiau negu žino kai kurie tavo draugai.

Ir supranti, kad nėra neįdomių žmonių. Nėra neprestižinių darbų. Yra tik įdomūs ir ne, gerai apmokami arba ne. Lygiai taip pat nėra ir neprestižinių gyvenimo istorijų. Visos jos skirtingos, visų pradžia puikiai paaiškina jų eigą ir pabaigą. Nes viskas ateina iš vaikystės ir visada yra dvi kategorijos istorijų: tos, kur iš vaikystės pasimokėm ir tos, kur ne.

Pasijunti keistai, kai tavo klasiokė išmeta tave iš draugų, nes baigė studijas užsieny, susirado kitą draugę moksliukę, ir tu su savo lietuvišku magistru bei nejuokingais ir / arba neįdomiais post’ais facebook’e jai jau NE LYGIS.

Ir kartais nepažįstamam žmogui lengviau išsipasakot negu tam, kurį vadini draugu jau gerą dešimtmetį. Kad ir virtuvėj per pietų pertrauką. Arba net per darbo pokalbį (ir man tai yra padėję gauti darbą - taip, tai paneigia visas teorijas, ką reikia sakyt, ir ko - ne!). O kartais ir autobuse kas nors tau savo papasakoja. Ar poliklinikoj. Kažkaip reikia tas istorijas priimt, kažkur užrašyt. Nebūtinai rašalu, galima tiesiog žodžiais, emocijom, ne popieriaus lape, o savo viduj.

Kiekvienas mes turim savo priežastis. Ir savo istoriją. Papasakok man savąją, norėčiau ją išgirst.

Rodyk draugams

baimių autobusas

pastovimpashnekam ● 2016-06-21

Baimių autobuso idėją pasivogiau iš vienos psichologės.

Jeigu kiekvienąkart, kai bijome kažkur eiti ar kažką daryti (pvz, eiti į darbo pokalbį, sakyti viešą kalbą, realiai susitikti su žmogumi, su kuriuo iki tol buvai pažįstamas tik internetiniuose viduriuose, (s)kristi parašiutu), įsivaizduotume save kaip autobuso vairuotoją, kuris veža pilną autobusą baimių, gyventi būtų paprasčiau.

Taip, tos baimės - kaip maži monstrai. Jos nuolat rėkia, kartoja tokias frazes kaip „tau nepavyks“, „iš tavęs juoksis“, „tu susimausi“, „apsišiksi iš baimės“. Jos keikiasi ir judina autobusą, net dreba kinkos, ir rankos vos laikosi ant vairo. Jeigu pasiduosi toms baimėms, kurios lieps sukti tai kairėn, tai dešinėn, nuvažiuosi velniai žino kur. Tikriausiai praleisi daug labai gerų stotelių, iškrypsi iš maršruto - iš savo tikslo, iš galutinės stotelės tą dieną (sustojimas gali vadintis DARBO POKALBIS arba NAUJA PAŽINTIS, SPORTO KLUBAS, o gal net ŠEIMYNINIS GYVENIMAS).

BET. Gera žinia yra ta, kad vairuotojas esi TU. Tu gali liepti išlipti per daug triukšmaujančiai baimei. Gali nekreipti dėmesio ir ji pati išlips, kai jai nusibos. Arba gali su ja susidraugauti ir mandagiai paprašyti užčiaupt savo kakarinę. Svarbiausia - nenukrypti nuo maršruto. Kas būtų, jei kiekvienas vairuotojas važiuotų ten, kur liepia jo keleiviai? O kas bus, jei tavo autobusą vairuos baimės? Think about it :)

Rodyk draugams

Gairės: , ,

girdėti vaizdus, matyti garsus

pastovimpashnekam ● 2016-06-20

Būna, atsiduri kažkokioj tarsi nežemiškoj būsenoj. Dažniausiai prieš pat pabundant, kai dalis tavo kūno dar tebemiega, sapnuoja kažką, o dalis jau yra nubudęs, įžengęs į realų pasaulį. Ir tie du pasauliai tarsi susijungia vienu metu, tu nei miegi, nei esi pabudęs - nerandu geresnio apibūdinimo tam, kaip vaizdų girdėjimas ar garsų matymas.

Dažniausiai taip būna po košmaro. Taip, tikrai, dažniausiai po jo. Pasąmonė kažkuriam sapno etape supranta, kad sapnuoji - gali net sau įžnybti ar garsiai pasakyti „TAI TIK SAPNAS“. Tuomet loginė sapno seka subliūkšta, ir pradedi busti. O paskui, tą pačią dieną ar po keleto jų pajunti de javu.

Dauguma žmonių prieš pat užmiegant pajunta kritimo jausmą, ir nusipurto - juos tarsi mini traukuliai - ne, tikriausiai reiktų sakyti vienas traukulys - ištinka. O aš taip „purtausi“ visą naktį. Kartais rėkiu.

Jeigu tik būtų įmanoma nupiešti ar užrašyti, kaip atrodo tas „girdėti vaizdus-matyti garsus“ momentas. Bet jis toks trumpas, kad atmintis nepajėgia jo išsaugoti ilgam.

***

Kartais atrodo, kad ir gyvenimą ne gyveni, o prasapnuoji.

Rodyk draugams

Gairės: ,

jeigu trauksi, visada ką nors ištrauksi

pastovimpashnekam ● 2016-06-07

Stebiuosi ir žaviuosi žmonėmis, kurie sugeba ištraukt informaciją iš kitų, kurie visai jos nenorėjo atskleisti, bet „taip jau gavosi“: mokytojų, policininkų, personalo atrankos specialistų, psichologų, geriausių draugų. Rodos, pradėjai, žmogau, su jais kalbėti apie viena, o išpliurpei visą ką kitą.

***

Gali apsimest, kad vonioj nėra plaukų, bet jei namuose gyvena bent viena moteris ir (arba) bent vienas banglas / metalistas / kirpėjų bijotojas, kiek betrauksi plaukų, tiek rasi. Be reikalo gal išmetam, sako, perukai brangūs, o žmogaus plaukai vertingi.

***

Lenk medį, kol jaunas, trauk lauk savo geriausias savybes, kol jaunas, ieškok darbo, kuris patiktų, kol jaunas. Ieškau darbo personalo atrankose.

Rodyk draugams

žmonės, kurie…

pastovimpashnekam ● 2016-06-05

Žmonės, kurie ruošiasi išeiti iš darbo man tam tikra prasme primena žmones, norinčius nusižudyti: jie ilgai apie tai kalba, išgyvena, liūdi, verkia, visiems kartoja, kad tai padarys, ir galiausiai… arba išeina ir visus palieka, arba taip ir neišeina, kol niekas nebekreipia dėmesio į jų grasinimus.

Žmonės, kurie vasarą skundžiasi, kad karšta arba žiemą - kad šalta. Jie man visada išliks mistika. Gal todėl, kad mano vidinis termostatas sutrikęs, ir žiemą man dažnai būna karščiau, o vasarą - šalčiau nei kitiems. Prisiekiu, mieliau karštą vasaros dieną stovėsiu prie laužo, nei jausiu, kaip mano kaulus laužo tiesiai į strėnas pučiantis kondicionierius.

Žmonės, kurie išsilieja ant kitų. Nebūtinai rėkdami. Dažniau - ironizuodami tavo žodžius ar būsenas. Ironija - ir apsauginis kremas, ir galingas ginklas: ji padeda išverti net sunkiausius gyvenimo išbandymus ir leidžia pasijuokti iš savo nesėkmių, tačiau kartu ji - žudanti: žodžiu gali primušt greičiau ir skaudžiau nei kumščiu, jei moki ir nori.

Žmonės, kurie kas rytą atsikelia iš lovos, nors jiems tai prakeiktai sunku. Kurie prisiverčia eiti į darbą, reguliariai valgyti ir ne per daug miegoti, kuriems kiekviena diena - kaip kova. Vieni juos smerkia, vadina tinginiais, kurie nesusitvarko su savo psichologinėm problemom ir tampa (geriausiu atveju) savo arba (blogiausiu atveju) kitų našta.  Kiti juos supranta ir palaiko (deja, dažniausiai už tai jiems reikia susimokėti). Žmonės, kurie kartais sugeba apsimesti laimingais, o kartais net patys tuo patiki, o iš tikrųjų…

Žmonės, kurie kitiems žmonėms yra žmonės. Džiaugiuosi, kad pastaruoju metu tokių sutinku vis daugiau. Gal rytoj bus lengviau išlipti iš lovos :) Labanakt.

Rodyk draugams

ant ledo

pastovimpashnekam ● 2016-03-06

Visai pamiršau, kad pavasaris dar tik kalendorinis, ir užsimaniau pasėdėti prie ežero.

Ežero paviršius iš tolo atrodė tvirtas, tačiau priėjus arčiau paaiškėjo, kad visi jo kraštai jau aptirpę. Norėjau pasivaikščioti šiuo, ko gero, jau paskutiniu ledu, tačiau buvau paprotinta, kad tai būtų pernelyg rizikinga.

Ir lyg akibrokštas šiam teiginiui ant kranto pasirodė senukas. Net neapsimetė, kad tikrina ledo tvirtumą, ir drąsiai žengė į ežerą. Ledui traškant, bet, ačiū Dievui, neįlūžtant, jis atsisuko į mane ir tarė:

- Tikriausiai atlaikys. O jei ir ne - menka bėda! Valstybei juk ir taip sunku. Jai bus lengviau, kai manęs nereikės išlaikyt.

- Žinokit, kažin, ar Jus ištrauksim, jei įlūšit, - sunerimau.

- Nereikės. Jau senas aš, nebeverta.

Ir pasileido beveik tekinom ežero viduriu. O aš sėdėjau išsižiojusi, širdis plakė, kaip išprotėjus. Lyg aš tuo ledu bėgčiau, o ne nepažįstamas vyriškis.

- Matyt, adrenalino trūksta, - išgirdau.

Pavasari, ateik, čia žmonės baigia išprotėti.

Rodyk draugams

dalykai apie laimę

pastovimpashnekam ● 2016-02-29

Dalykai, kuriuos reikia daryti, kuriuos galima daryti ir kuriuos norim daryti kartais radikaliai skiriasi vieni nuo kitų. O kartais sutampa. Ir kai sutampa - argi ne tai vadinama laime?

Jau kuris laikas galvoju apie laimę. Dvejoju apie laimę. Svajoju apie laimę. Ir nežinau, kokiam šulinio dugne ji pakasta (ir taip: man šiuolaikinės realijos nesugadina šulinio kaip kažko, kieno dugne yra kas nors gero, vaizdinio). Atrodo, šoktum į tą laimės šulinį, kad purslai į visas puses pažirtų, išsimaudytum jo vandeny ir nenorėtum išnert. [Kai paskutinįkart nėriau, tiesa, ne į šulinį, o į ežerą, mano skausmo skalė Santariškėse siekė 7 balus iš 10, nes už ausies būgnelio pribėgo vandens ir prasidėjo infekcija, kurią nuramino tik dūris į... sielos gelmes.]

Laimė apgaulinga. Kartais ją sukelia natūralus seratoninas, kurį gamina pats organizmas, o kartais tas prakeiktas organizmas savarankiškai šios medžiagos negamina. Tada vieni imasi juodojo šokolado, antri - sekso, treti - antidepresantų. Visos priemonės pateisinamos, kol netampa priklausomybe.

Dalykai, kurie man teikia laimę - kelionės (nebūtinai svetur, galima ir už 20 kilometrų), geras kolegos pokštas darbe, saulė, besileidžianti į jūrą, šiluma (radiatoriaus, šalia esančio žmogaus, kavos puodelio - nesvarbu), mažos raudonos rožės, načios su sūrio padažu, nauji batai, kelias, pievos, įtraukianti knyga ar filmas, po kurio taip ir norisi pabandyti apversti savo gyvenimą per dvi savaites. Kas mane stabdo?

Stabdo kiti dalykai. Įsipareigojimai. Prievolės. Kartais - darbas, o kartais - per daug laisvo laiko.

Laime, įspirk man į užpakalį, aš noriu jaust tavo bato kulną savo sielos gelmėse.

Rodyk draugams

Gairės: ,

liūdesio jausmas

pastovimpashnekam ● 2016-02-03

Kartais visai netikėtai, tarsi iš niekur apima toks keistas liūdesio jausmas. Ne, ne liūdesys, tas jausmas kitoks. Jis trunka labai neilgai ir tarsi persmelkia viską nuo plaukų svogūnėlių iki pirštų galiukų.

Paskutinįkart toks liūdesio jausmas užklupo, kai važiuodama autobusu pro langą pamačiau vėjyje besiplaikstančius purvinus plastikinius maišelius, nusileidusius ant tokių pat purvinų pakelės žolių. Dangus verkė, vėjas gainiojo tas šiukšles ir priminė vaikystėje matytus arimus, kurie atrodė palikti vienumoje, niekam neįdomūs, niekam nereikalingi, primėtyti plytgalių ir butelių šukių.

Tokį liūdesio jausmą sukeldavo ir elektros stulpai, stovintys vieniši kaimo pakelėse, jau nutrūkusiais laidais, tarsi seni žmonės, kurie kažkada, kai dar turėjo darbus, jautėsi reikalingi, o dabar, netekę darbų ir palaidoję didžiąją dalį pažįstamų, tarsi gyvena toliau, bet kartu jaučia, jog kažkas yra negrįžtamai nutrūkę.

Kartais liūdesio jausmą sukelia bejėgiškumas, kuris kyla, kai organizmas kovoja su liga ir pakelia kūno temperatūrą iki neregėtų aukštumų. Kai vien kąsnio nurijimas kainuoja begales pastangų ir priverčia kęsti skausmą. Kai akių obuoliai paskausta žvalgantis po kambarį, apsuptą prišnerkštų nosinių.

Išdaužyti, plėvėle tepridengti apleistų namų langai. Užžėlusi kūdra, kurios spalva - žalia žolė, bet ne žolė. Ir nuotraukos žmogaus, kurio jau nėbėra tavo gyvenime, netyčia užtiktos ten, kur jas užkišai, kad nematytum kažkada. Lūdesio jausmas.

Rodyk draugams