BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

pastovimpashnekam

žodžiai

pastovimpashnekam ● 2015-05-04

Žodžiai. Jie taip paveikia, kad, rodos, ne tik girdi ar matai, bet ir užuodi. Įkvepi kažkieno pasakytą frazę, iškvepi tokiais pat žodžiais atgal - gerais, blogais, gražiais ar ne, bet tokiais pačiais. Sugrįžti į trečią klasę, sakydamas, pats tu toks. Atsiprašau. Daugiau nei vieno blogo žodžio!
***
Iš pokalbių namie
Brolis:

- Mūsų fizikos mokytojas pastoviai sako, kad valgymas - tai ubagų išmislas, reikia dirbt, o ne valgyt.

Sesė:

- O musų mokytojas pastoviai sako, kad serga.
***

Draugas poetas-Parulskio gerbėjas-biškį pesimistas-bet šiaip fainas giriasi: „Turiu pirštinių tiek porų, kad net galiu jas dėliot.“
***

Iš pokalbių namie2

Aš (sergančiam broliui):

- Ar girdi balsus?

Brolis:

- Ne, nebent kas nors su manim kalba.
***

Kolegė apie savo pažįstamą moterą: „Jie susituokę, bet pavardės ji jo nepasiėmusi. Tik nuotraukose kartu būna.“
***

Kaip į žodžius sudėti tai, kad tu man esi… kaip?

Rodyk draugams

Jeigu McDonald’s šūdmaistis nesiūlytų tokių skanių E621 pagardintų kompleksų, turėčiau mažiau kompleksų vasarą prie ežero arba žiemą pirtyje, kai tenka į dienos šviesą ištraukti savo šlaunis.

Jeigu nebūčiau baigusi Leidybos bakalauro ir Žmogiškųjų išteklių valdymo magistrantūros, dabar nemokėčiau leisti pinigų ir būti žmogumi.

Jeigu nebūčiau Tavęs išmetusi iš draugų ir ištrynusi telefono numerio, tikriausiai būčiau skambinusi dar dvidešimt kartų.

Jeigu jausčiausi esanti mylima žmona, vėl nešiočiau vestuvinį žiedą.

Jeigu išnykčiau, tikriausiai niekas net nepastebėtų. Nebent kam nors pritrūkus pinigų. Arba office face’o darbe.

Jeigu būčiau laiminga, tokio įrašo niekad nebūčiau sugalvojus parašyt.

Rodyk draugams

Keistos mintys viešajame transporte

pastovimpashnekam ● 2015-03-10

Dažnai naudojuosi viešuoju transportu. Neturiu automobilio. Ir teisių. Ir šiaip sugebėjimo vairuot.

O keliaujant šiuo būdu turiu (per) daug laiko.

Kai dar buvau studentė (prieš 2 mėnesius), važiuodama mokydavausi. Skaitydavau konspektus. Knygas (niekaip nesusijusias su toms, kurias TURĖDAVAU skaityti). Žurnalus. Maisto produktų etiketes ir užrašus autobuse bei ant sienų, kurias matau pro langą.

Kai neskaitau, man kyla keistos mintys. Na, labai keistos.

Pavyzdžiui, šiandien. Važiuoju ir galvoju: „Kokia graži mergina. Ūsiukai tvarkingi, kojų plaukai gražiai sušukuoti.“ What??? Why??? Na, mergina priešais mane tikrai stovėjo, bet nebuvo nei graži, nei su ūsais.

Arba anąkart: „Jeigu dabar autobusas apvirstų arba šiaip jam kas nutiktų, ir man reiktų su visais šitais žmonėm kažkaip vieniems kitus gelbėt, laukt pagalbos, tai kažin su kuriuo iš jų būtų smagu, paprikolintumėm, o kurie būtų tokie „oi, avarija, mes visi žūsim“ ir nu, tipo, nuobodu būtų su jais?“

Arba: „Kažin, ar vairuotojas galvoja apskritai ką nors apie tai, ką jis daro su savo gyvenimu? Jam patinka taip ratais važinėt per dieną? O jeigu jam tiesiog nusibos vienąkart ir jis nuspręs visu greičiu trenktis į sieną, jis mus kaip nors įspės ar mes taip tiesiog ir važiuosim? Kažin kiek iš čia esančių žmonių galvoja va tokias nesąmones? O dieve, tikiuos, iš mano veido nesimato, ką aš galvoju…“

Ir panašiai.

Taigi, geriau jau skaitau, nes kitaip pradedu keistai galvot. O gal keistai galvoju, nes per daug skaitau?

Kartą maža mergaitė važiavo kartu su  manim ir savo močiute autobusu ir pasakojo jai: „Žiūrėk, lėktuvas skrenda. Ten aukštai aukštai. O danguj jam nešalta?“

Rodyk draugams

Pietūs kosmose arba Nedarbiniai pokalbiai darbe

pastovimpashnekam ● 2015-02-26

Pietus darbe valgom visos kartu. 10 kolegių, visos skirtingos, nors užmušk, todėl pietų metu nuolat tyčia ar netyčia prasideda pokalbiai pačiomis keisčiausiomis temomis. Dažnai jie būna susiję su darbu. Dar dažniau, ačiū Dievui, ne.

Anądien viena iš mūsų įlėkė į posėdžių, a.k.a valgymo kambarį: „Mergos, vakar aš supratau kosmosą“. Ne, ji nebuvo pavartojusi kokių nors toksinių/svaiginamųjų/tiesiog geras mintis skatinančių preaparatų. Ir sakydama „kosmosas“ ji iš tikrųjų turėjo omeny kosmosą. Mums priklausantį pietų pusvalandį klausėmės kolegės apie žvaigždžių takus, planetas ir dar ten kažką - žodžiu, kosmosą.

Šiandien kalbėjomės apie muštynes. Apskritai smurtą kaip reiškinį, o daugiausia - kuriai kada teko muštis. Pasirodo, tai, kad dirbi su daugybe profesionalių, kai reikia - solidžių, galima įsivaizduoti, kad švelnių moterų, dar nieko nereiškia. Visi turi praeitį, if you know what I mean.

Penkmečio planai - jau tradicija tapusi (ir su SSRS niekaip nesusijusi) gimtadieninių pietų tema. Jubiliatė turi kolegėms pristatyti savo artimiausių penkerių metų planus, tarp kurių atsiranda tokie pasiryžimai, kaip kelionė į Jungtinius Arabų Emyratus, balkono/mašinos nusidažymas, darbo metimas (cha), doktorantūros studijos ir t.t., ir pan.

O kad geriau įsivaizduotumėt, kaip mums būna linksma, gera ir įdomu pietų metu, pacituosiu keletą „auksinių minčių“ (kolegės, prašau, nelaikykit to autorinių teisių pažeidimu):

„Viskas būtų gerai, bet man jis nestovi.“ [apie švarką]

„Ar žinai, kodėl ji kitokia? Todėl, kad padaryta su gera putele.“ [apie kavą]

„Nereikia importuot debilų. Jie čia.“ [apie debilus]

(viliojančiai): „Ateik čia ir perbrauk per mano excel’į.“

„Aš daug uodegų turiu, todėl jas visas po truputį vizginu.“ [apie niekaip nepasibaigiančius darbus]

„Nenustebau nei vienu plauku.“

„Dar viena tokia razinka ir išspardysiu visiems galvas.“ [apie neplanuotas užduotis]

Rodyk draugams