BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

pastovimpashnekam

komforto zona. komforto zona?

pastovimpashnekam ● 2017-03-31

Kažkaip pastaruoju metu tik susiprotėjau, kad komforto zona nebūtinai būna komfortiška. Kartais net labai nekomfortiška, in fact.

Facebook puslapyje, pavadintame tiesiog Psichologija, mačiau labai gerai tokią nekomfortišką komforto zoną apibūdinantį paveikslėlį: mergina sėdi ant skruzdėlyno, tačiau nuo jo pakilti jai trukdo tokios mintys, kaip „jei pasėdėsiu ilgiau, galbūt man pradės patikti“, „kentėjimai žmogų padaro geresniu“, „o jei kitam skruzdėlyne dar blogiau?“. Bet ji net nepagalvoja, kad jai apskritai nebūtina sėdėt skruzdėlyne. Tokia mintis net nekyla.

Tikriausiai ne kartą teko atsidurt tokioj situacijoj, kai ji netenkina, ir tikrai geriau būtų „iš jos išeiti“, bet tas išėjimas gąsdina. Nes ką žmonės pamanys, nes juk kiti taip gyvena, kodėl aš negaliu. Ypač būna sudėtinga nutraukt santykius su antrąja puse ar darbu.

Pagalvokim. Jei kyla mintis užbaigti santykius, juose kažkas tikrai negerai. Gali būt, kad jau n+k kartų bandyta kažką keisti. Ar vis dar bandoma. Jei tai daro abi pusės - vilties yra. Tačiau jeigu nieko daryt net nebandoma, tačiau tikimąsi, kad viskas kažkaip susitvarkys? Ne. Natūraliai, anksčiau ar vėliau kils noras tokius santykius užbaigti. Tada ir iškyla komforto zonos klausimas.

Mes pripratę vienas prie kito. Pasidalinę darbais.

Ne taip ir skaudžiai mane muša, o jei kita(s) muš skaudžiau?

Aš viena(s) nesugebėsiu išgyvent, nuoma brangi. O dirbt pradėt visai nenoriu.

Su darbu, kaip tai beskambėtų, išsiskirt kartais atrodo dar sunkiau. Ypač jei jame dirbta 10+ metų. Pažįstami veidai, aiškios taisyklės, per daug nevarginantis pokyčių nebuvimas - ko ne komforto zona?

Visur gerai, kur mūsų nėra, bet ar tikrai kitur žolė žalesnė?

Čia bent jau žinau, kad kai direktorius ateina su žaliu švarku, geriau jam į akis nelįst, o kiek laiko prireiks, kol suprasiu, kada kur nelįst kitam šefui?

Per septynis metus „užaugau“ iki 1000 eur „į rankas“, kur man tiek mokės?

***

Pokyčiai gąsdina. Ir taip bus visada. Bet argi nesinorėtų, geriau vėliau nei niekad, susikurt iš tiesų komfortišką komforto zoną?

Rodyk draugams

ko galima pasimokyt iš pamokos 17-mečiams

pastovimpashnekam ● 2017-03-28

Kadangi jau ketvirta diena esu bedarbė, turiu laiko visokiems dalykams.

Šiandien praleidau kelias valandas žiūrėdama / klausydama vieno iš bankų organizuotos online pamokos - konferencijos „Kas vairuos tavo gyvenimą?”. Buvo smagu prisimint laikus, kai, būdama vienuoliktokė, net neįsivaizdavau, kaip reikės gyventi savarankiškai. Šios pamokos metu organizatoriai skatino moksleivius pagalvoti, kur jie gyvens, ką valgys, kokiu transportu keliaus, kai taps savarankiški. Kaip taupys ir, svarbiausia - ką dirbs. Oi, seni (ne)geri bendrabučio laikai, koldūnai, dešrelės ir žuvų piršteliai prieš akis iškilo…

Anyway, labiausiai man patiko Gyčio Dovydaičio (rašoma, kas jis fotografas, medijų specialistas, „Fotokursai.lt” lektorius, bet aš jo nežinojau iki šiol) pranešimas. Jis paskatino moksleivius pagalvot ne tik apie tai, jog iš bomžpakių ilgai nepragyvensi, nes „pats kaip plastmasės gabalas jaustis pradėsi“, bet ir apie tai, ką dirbti, kad nereiktų pirkti. Taip taip, visi žinom frazę „dirbk mėgstamą darbą, ir nereiks dirbti“, bet prie ko čia nepirkimas?

Gytis „pirkimu“ vadina ne mums įprastą vartojimą, o tai, kaip mes tą vartojimą traktuojam. Jeigu darbas mums skirtas tik tam, kad, gavę pinigų, galėtumėm, kaip Gytis sako, „nusipirkti gyvenimą atgal“, vadinasi, mes negyvenam. Jei „gyvenam“ tik savaitgaliais - negyvenam iš viso. Jei gyvenam tik dėl naujo telefono ar automobilio - negyvenam. Na, prisipažinkim, kiek iš mūsų mirę?

Apibendrinant Gyčio mintis, darbas turi būti toks, kad:

* ryte tave prikeltų ne žadintuvas, o noras eiti į darbą;

* keltų stresą, kitaip nejaustumėm, kaip gerai jaučiamės, kai to streso nebėr;

* norėtumėm jį dirbt sekmadienio vakare, jei turėtumėm kitą darbą;

* galėtumėm kurį laiką jį dirbti už dyką - toks jis fainas.

Kaip „paprasta“. :)

Rytoj einu į antrąjį darbo pokalbį toj įmonėj, kurioj buvau vakar. Man tas darbas panašus į tokį, dėl kurio galėčiau atsikelt ryte. Jei ne dėl to, kad labai norėčiau vien jį visą gyvenimą dirbt, tai bent dėl to, kad negaliu pasakyt, jog nenorėčiau :) Laikykit špygas 13:00.

Rodyk draugams

ką žmonės (ne)dirba visą dieną

pastovimpashnekam ● 2017-03-26

Pirmąkart gyvenime priėmiau sprendimą kurį laiką nedirbt.

Dirbau nuo trečio bakalauro kurso. Kai darbas užknisdavo, ieškodavau kito, ir trečiadienį palikdama senąjį darbą, ketvirtadienį jau dirbdavau kitame. Dažniausiai toks darbų keitimas lemdavo, kad nuo vilko ant meškos užšokdavau ir ja netoli tenujodavau.

Žinoma, kiekvienam darbe atrasdavau kažką, kas man visą gyvenimą pravers ir darbe, ir gyvenime (kol kas man šie du dalykai - atskiri). Išmokau bendrauti su įvairių tautybių, charakterio ir amžiaus žmonėmis, multitaskinti, skaičiuoti. Radau nerealiai fainų kolegų, su kuriais iki šiol bendrauju. Sustiprinau pasitikėjimą savim (nors kruopelyte).

Tačiau ilgainiui pradėdavau jaustis ne savo vietoj. Iki paskutinio darbo, kurį dirbdama pajutau: „valio, čia man!“. Gaila, kad biurokratiškas, atrodo, jaunos įmonės valdymas paskatino ją palikti… Taigi, aš pirmąkart atsidūriau darbo biržoj.

Pirmas žavus šią instituciją apibūdinantis dalykas - pastatas, kuriame ji įsikūrusi. Maps‘uose pasižiūrėjau į jį ir pagalvojau „šitą tikrai greit rasiu“. Pasirodo, tokių, kaip mano draugė sakė, arklides primenančių pastatų tam rajone - pilna.

Tikėjausi tame pastate rasti daugybę nuo gyvenimo ir alkoholio pavargusių veidų. Nieko panašaus - pilna įvairaus amžiaus puikiai atrodančių žmonių, ir tik vienas kitas su sportinėm kojinėm aukštakulniuose bateliuose. Viena biržos darbuotoja avėjo tokius pat batus, kaip mano, kažkodėl tai privertė pasijust jaukiai.

Kol kas 2 darbo dienas praleidau kaip bedarbė. Per jas buvau dviejuose darbo pokalbiuose, dukart aplankiau biržą, gimnaziją, į kurią sesė ruošiasi stoti. Susitikau su draugėm, pamėčiau į kašę, o svarbiausia - į valias atsidžiaugiau grynu oru. Pasinaudojau proga prisėsti ant kiekvieno saulės atokaitoj esančio suolelio - kaip tik pirmąsias mano bedarbystės dienas buvo nerealiai gražus oras. Pirmadienį - vėl į darbo pokalbį.

Jausmas, kai žinai, kad kurį laiką galėsi darbo dienomis keltis ne 6, o 8 val. ryte, ir tik dėl to, kad nori, o ne dėl to, kad reikia - nerealus. Dirbti labai noriu, bet poilsio be aiškaus jo pasibaigimo deadline’o man jau labai reikėjo. Tą rodo ir mano suprastėjusi atmintis. Net blog‘ą 5 mėnesius buvau pamiršus. Sau norėčiau palinkėti to, ko palinkėjau paskutiniems kolegoms išeidama - gero vėjo. Emocinio, materialinio ir kūrybinio.

Rodyk draugams

rytinis pokalbis su savim

pastovimpashnekam ● 2016-08-24

6:00 Kelkis, kūtvėla. Nauja diena! Kas už lango? Lietuviška vasara ar normali? Šiandien normali. Tai rengsiuosi suknelę. Tą, kur atrodo kitiems, kad aš sukūdau, kai ją apsivelku. Okey. Užluolaidas vėliau atsitrauksiu. Tingiu.

6:02 Blemba, kodėl taip norisi pirmiausia kas rytą pult dantų valyt, jei aš net nerūkau, o kažkaip nemalonus skonis vis tiek? Gal reikia iš vakaro nebevalgyt nesąmonių? Neeee, čia jau būtų per daug, man ir taip sunku stengtis 3 valandas iki ėjimo miegot nevalgyt. Nu gerai, pripažinkim, kartais specialiai einu miegot vėliau, kad vėliau galėčiau ir prisiėst.

6:06 Reikia tas WC duris kada nors sutvarkyt, mane tas girgždėjimas iš proto varo.

6:08 Nekenčiu šito lovos apkloto. Reikia naują nusipirkt. Bet pamiršiu, aišku iki vakaro. Kaip čia viską atsimint?

6:09 Rai, prisiversk mankštą padaryt, būk gera. Žiauriai traška sąnariai vis dar. Ar jie iš viso kada nors nustos traškėt? Vakarienei reikia salotų su vištiena pasidaryt… Viens, du, trys, keturi, penki, šeši… Šiandien kažkaip vėl labiau kaklą skauda. Kiaušinių tikrai dar yra, medaus ir garstyčių yra, sojos padažo, aišku, nėra… Šiaip paukštiena vakar buvo, bet salotos su paukštiena tai čia ne tas pats, kas šiaip paukštiena. Tiks. Vienas, du, trys, keturi, penki…

6:19 Reikia mažint kavos. Darbe šįryt tikrai negersiu antro. Arbatos geriau. Bet neturiu darbe arbatos, reiktų nusinešt gal. Ai, ne, tingiu. Pieno dar daug yra, nepirksiu šiandien. Pagaliau galiu pavalgyt, taip norėjau vakar vidurnaktį sumuštinį pasidaryt su šitom salotom. Kažin labai garsiai aš trankausi, nepažadinsiu nieko? Ai, dzin, jie miega sau dar, bjaurybės, o man vienai vargšei taip anksti į darbą. Pakentės.

6:33 Gaila, House‘ą visą jau peržiūrėjau, ką dabar rytais žiūrėt, kol kavą geriu? Pažiūrėsiu kokių nesąmonių Youtube. Reik nepamiršt šiandien pas kaimynę nueit. Nekenčiu pas ją eit. Sesė kada grįžta? Penktadienį? Mhm, visi penktadienį. O gal ne? Kelinta šiandien diena?

6:55 Rai, jau stokis, eik šukuotis ar ką tu ten darai. Nenoriu į darbą.

7:05 Šūdas, vėluoju. Ai, 46 atvarys dar vienas vėliau. Spėsiu kaip nors. Kaimynas vėl prie laiptinės rūko ant tako atsistojęs. Lis ar nelis? Kaip žmonės eina apsirengę? nesuprasi, vieni su maikėm, kiti su striukėm. Ai, neimu nieko, vasara juk.

7:08 Kai grįšiu, eisiu miegot iškart, jaučiu.

Rodyk draugams

Gairės: , ,

kiekvienas mes turim savo istoriją

pastovimpashnekam ● 2016-08-08

Ir niekada nežinai, kada žmogus, kurio nematei septynis metus, tave nustebins gebėjimu su vaikučiu ant rankų keliauti po pasaulį, kai pats nenukeliauji toliau savo darbo vietos. O ant rankų nei žiedo, nei vaikų nėra. Kiek skirtingų istorijų ir gyvenimo būdų gali turėti žmonės, su kuriais praleidai dvylika metų vienoj trijų aukštų patalpoj, ir maneisi viską apie juos žinantis. Bet nežinojai. Nei apie tatuiruotes, nei apie planus iškeisti kates į vaikus, nei apie gebėjimą kurti nuostabaus grožio aksesuarus, nei apie alkoholio atsisakymą, nes sportuot geriau ir įdomiau. Nei apie pakeistus darbus, nei apie pakeistus vyrus. Nei to fakto, kad jie gali norėt susitikt, nors yra pasyviai aktyvūs šiuo klausimu. :) Ir kažkodėl per klasės susitikimą papasakoji savo seniai matytiems klasiokams daugiau negu žino kai kurie tavo draugai.

Ir supranti, kad nėra neįdomių žmonių. Nėra neprestižinių darbų. Yra tik įdomūs ir ne, gerai apmokami arba ne. Lygiai taip pat nėra ir neprestižinių gyvenimo istorijų. Visos jos skirtingos, visų pradžia puikiai paaiškina jų eigą ir pabaigą. Nes viskas ateina iš vaikystės ir visada yra dvi kategorijos istorijų: tos, kur iš vaikystės pasimokėm ir tos, kur ne.

Pasijunti keistai, kai tavo klasiokė išmeta tave iš draugų, nes baigė studijas užsieny, susirado kitą draugę moksliukę, ir tu su savo lietuvišku magistru bei nejuokingais ir / arba neįdomiais post’ais facebook’e jai jau NE LYGIS.

Ir kartais nepažįstamam žmogui lengviau išsipasakot negu tam, kurį vadini draugu jau gerą dešimtmetį. Kad ir virtuvėj per pietų pertrauką. Arba net per darbo pokalbį (ir man tai yra padėję gauti darbą - taip, tai paneigia visas teorijas, ką reikia sakyt, ir ko - ne!). O kartais ir autobuse kas nors tau savo papasakoja. Ar poliklinikoj. Kažkaip reikia tas istorijas priimt, kažkur užrašyt. Nebūtinai rašalu, galima tiesiog žodžiais, emocijom, ne popieriaus lape, o savo viduj.

Kiekvienas mes turim savo priežastis. Ir savo istoriją. Papasakok man savąją, norėčiau ją išgirst.

Rodyk draugams

žmonės, kurie…

pastovimpashnekam ● 2016-06-05

Žmonės, kurie ruošiasi išeiti iš darbo man tam tikra prasme primena žmones, norinčius nusižudyti: jie ilgai apie tai kalba, išgyvena, liūdi, verkia, visiems kartoja, kad tai padarys, ir galiausiai… arba išeina ir visus palieka, arba taip ir neišeina, kol niekas nebekreipia dėmesio į jų grasinimus.

Žmonės, kurie vasarą skundžiasi, kad karšta arba žiemą - kad šalta. Jie man visada išliks mistika. Gal todėl, kad mano vidinis termostatas sutrikęs, ir žiemą man dažnai būna karščiau, o vasarą - šalčiau nei kitiems. Prisiekiu, mieliau karštą vasaros dieną stovėsiu prie laužo, nei jausiu, kaip mano kaulus laužo tiesiai į strėnas pučiantis kondicionierius.

Žmonės, kurie išsilieja ant kitų. Nebūtinai rėkdami. Dažniau - ironizuodami tavo žodžius ar būsenas. Ironija - ir apsauginis kremas, ir galingas ginklas: ji padeda išverti net sunkiausius gyvenimo išbandymus ir leidžia pasijuokti iš savo nesėkmių, tačiau kartu ji - žudanti: žodžiu gali primušt greičiau ir skaudžiau nei kumščiu, jei moki ir nori.

Žmonės, kurie kas rytą atsikelia iš lovos, nors jiems tai prakeiktai sunku. Kurie prisiverčia eiti į darbą, reguliariai valgyti ir ne per daug miegoti, kuriems kiekviena diena - kaip kova. Vieni juos smerkia, vadina tinginiais, kurie nesusitvarko su savo psichologinėm problemom ir tampa (geriausiu atveju) savo arba (blogiausiu atveju) kitų našta.  Kiti juos supranta ir palaiko (deja, dažniausiai už tai jiems reikia susimokėti). Žmonės, kurie kartais sugeba apsimesti laimingais, o kartais net patys tuo patiki, o iš tikrųjų…

Žmonės, kurie kitiems žmonėms yra žmonės. Džiaugiuosi, kad pastaruoju metu tokių sutinku vis daugiau. Gal rytoj bus lengviau išlipti iš lovos :) Labanakt.

Rodyk draugams

Aš (+), Jūs (+), Jie (+), Darbas (+)

pastovimpashnekam ● 2016-01-28

Skaitau vieno rusų psichologo knygą apie asmenybės tobulėjimą, savo likimo, kuriam įtaką padarė mūsų socialinė aplinka ir tai, kaip buvome auginti, suvokimą ir tai, kaip jį galime patys pakeisti.

Viena svarbiausių knygos idėjų - ta, kad savo neurozes (kurių, knygos autoriaus teigimu, turi bent 85 proc. žmonių) galima įveikti tik sustiprinus keturis pagrindinius polius: susitarimą su savimi, savęs priėmimą ir savo poreikių iškėlimą virš bet kurių kitų, net artimiausių žmonių, poreikių (Aš+), savo artimųjų priėmimą su visomis jų ydomis ir trūkumais, jų jiems neakcentuojant (Jūs+), visų kitų žmonių (draugų, kolegų) priėmimą ir susitarimą su jais (Jie+) bei atsidavimą savo darbui (ne bet kokiam, o tokiam, kurį iš tikrųjų norisi dirbti); darbui, kuris kyla iš natūralaus mūsų pašaukimo tam tikrai veiklai, hobio (Darbas+).

***

Peržiūrėjau savo senesius nei metų facebook post’us ir supratau, kad man per visą šį laiką teko gerokai padirbėti su visais keturiais poliais, nes mintys būdavo maždaug tokios:

Aš (-)

„Ilgojo savaitgalio reziumė. Sutiktų senų draugių: 1. Dienų, kai neišlipta iš lovos (išskyrus parsinešt ledų): 1. Valandų, beprasmiškai praleistų žiūrint serialus ir lėkštus filmus: 32. Valandų, skirtų savigailai: 10. Suvalgyta normalaus maisto porcijų: 2. Suvalgyta šūdmaisčio vienetų: milijonas. O ką jūs gero?“

„Kai aršiai pasišneki su priėmimo komisija fakultete ir ji sako: „o, šita stoja į žmogiškųjų išteklių valdymą. Su tokiu charakteriu reiktų ją čia priimt”, galvoji, kad ji juokauja. Pasirodo, ne. ;D ŽIV, here I am.“

„Eičiau ten, kur manęs niekas nerastų. Bet bijau, kad niekas ir neieškos. :)”

„Raudonkepuraitė be kepurės.”

Jūs (-)

„Gerai,kad yra Parulskis. Kai vyras tingi atsikelt anksčiau pabūt kartu,netingi jis.“

Jie (-)

„Norint būti laimingam su žmonėmis, reikia prašyti jų tik to, ką jie pajėgia.”
Bernardas Klervietis

„Nekenčiu pedantų, pedantiškesnių už mane.”

Darbas (-)

„Duokit gerą darbą, ką? Žinau, kad turit užsislėpę.“

„Pastebėjimas: jeigu penkta diena iš eilės nesinori dirbti, reiškia, šiandien penktadienis.“

Viskas (-)

„Žmonės bjaurūs.
Meilės nėra.
Plaukai pražilo.
O aš - višta.
(iš asmeninio archyvo)“

„Mintis, kuri nuolat tūno manyje, yra: „Ar kiti irgi taip prastai jaučiasi, kaip aš?” Pažįstu žmonių, kurie visada yra geros nuotaikos, žvalūs ir patenkinti, o aš nuolatinės prislėgtos būsenos. Viską darau prisiversdamas, vadinamą kūrybinį džiaugsmą, kaip ir gyvenimo, visą laiką užgožia kažkoks amžinas nepasitenkinimas, lengvumo ir aiškumo ilgesys. Būna momentų, kai lyg ir pašviesėja nuotaika, trumpam pralinksmėju, bet, matyt, to linksmumo išgąsdintas tuoj pat grįžtu į sau normalią surūgusią būseną.”
Rolandas Kazlas. Ir ne tik jis.

***

Taip, dabar jau daug kas pasikeitę, bet savo neurozių dar nei pusės neįveikiau.

Šių metų nepradėjau su jokiu pasižadėjimų 2016-iesiems sąrašu. Tegul jame bus tik vienas punktas: minusus paversti pliusais.

Rodyk draugams

Naujoko sindromas

pastovimpashnekam ● 2015-11-05

Pakeiti darbą. Tampi naujoku. Vakarais stresuoji, nes nežinai, kas tavęs lauks rytoj. Nežinai, kur laikomas pienas. Iš kur pasiimti vokų. Koks administratorės vardas. Ar serverio slaptažodis.

Kurį laiką nejaukiai maliesi po bendrą virtuvę. Ateini pasiimt kavos, išeini su pernelyg kupinu puodeliu, nes iš pradžių nežinai, kurią funkciją pasirinkus kavos aparatas jos duos pakankamai.

Per daug galvoji apie tai, kas nesvarbu. Per mažai galvoji apie tai, kas svarbu, nes kurį laiką nežinai, kas svarbu, kas ne.  Gavęs el. laišką į bendrą grupę nežinai, ar jis skirtas tau, ar kolegai.

Manai, kad visi tave visą laiką stebi.

Visi tave visą laiką stebi. To pasekoje pridarai nesąmonių. Tave apmokančiam kolegai visus el. laiškus pažymi kaip svarbius. Nutrauki bendradarbei interneto kabelį ir ji negali dirbt dvi valandas. Trenkiesi su galva į stiklinę sieną. Garsiai paklausi visų, kas ta Vardenė Pavardenė, kuri tau atsiuntė laišką, o ji jau savaitę sėdi tau iš kairės.

Kurį laiką darai tau nepriklausančius darbus, nes nežinai, kad jie ne tavo. Kurį laiką nedarai sau priklausančių darbų, nes nežinai, kad jie egzistuoja. Atsiliepęs telefonu prisistatai kaip savo ankstesnės darbovietės atstovas.

Kaip visada, hipotetiškai.

Rodyk draugams

vaikas nori užsidirbt.

pastovimpashnekam ● 2015-05-24

Aš Raimonda. Ir aš ne alkoholikė. Net ne bedarbė. Bet ieškau papildomo pajamų šaltinio.

Jei kur nors kada nors kaip nors išgirsit, kad už keletą papildomų grašių (t. y., keliasdešimt papildomų eurų) kas nors už reklaminių, apžvalginių, publicistinių ar buitinių, logiškų ar nelabai tekstų rašymą ir (arba) redagavimą norėtų priimti mane papildomam darbui - pasidalinkit nuoroda į šį mano blog’ą - neduok Dieve, kam nors patiks. Į pastovimpashnekam@gmail.com man galima parašyt.

O šiaip savaitgaliais ir vakarais galiu dirbt aukle, guodėja, namų prižiūrėtoja, lietuvių kalbos korepetitore ar panašiai. Tik duokit darbo. Vaikas (užsi)dirbt nori.

Rodyk draugams

Gairės: ,

Pietūs kosmose arba Nedarbiniai pokalbiai darbe

pastovimpashnekam ● 2015-02-26

Pietus darbe valgom visos kartu. 10 kolegių, visos skirtingos, nors užmušk, todėl pietų metu nuolat tyčia ar netyčia prasideda pokalbiai pačiomis keisčiausiomis temomis. Dažnai jie būna susiję su darbu. Dar dažniau, ačiū Dievui, ne.

Anądien viena iš mūsų įlėkė į posėdžių, a.k.a valgymo kambarį: „Mergos, vakar aš supratau kosmosą“. Ne, ji nebuvo pavartojusi kokių nors toksinių/svaiginamųjų/tiesiog geras mintis skatinančių preaparatų. Ir sakydama „kosmosas“ ji iš tikrųjų turėjo omeny kosmosą. Mums priklausantį pietų pusvalandį klausėmės kolegės apie žvaigždžių takus, planetas ir dar ten kažką - žodžiu, kosmosą.

Šiandien kalbėjomės apie muštynes. Apskritai smurtą kaip reiškinį, o daugiausia - kuriai kada teko muštis. Pasirodo, tai, kad dirbi su daugybe profesionalių, kai reikia - solidžių, galima įsivaizduoti, kad švelnių moterų, dar nieko nereiškia. Visi turi praeitį, if you know what I mean.

Penkmečio planai - jau tradicija tapusi (ir su SSRS niekaip nesusijusi) gimtadieninių pietų tema. Jubiliatė turi kolegėms pristatyti savo artimiausių penkerių metų planus, tarp kurių atsiranda tokie pasiryžimai, kaip kelionė į Jungtinius Arabų Emyratus, balkono/mašinos nusidažymas, darbo metimas (cha), doktorantūros studijos ir t.t., ir pan.

O kad geriau įsivaizduotumėt, kaip mums būna linksma, gera ir įdomu pietų metu, pacituosiu keletą „auksinių minčių“ (kolegės, prašau, nelaikykit to autorinių teisių pažeidimu):

„Viskas būtų gerai, bet man jis nestovi.“ [apie švarką]

„Ar žinai, kodėl ji kitokia? Todėl, kad padaryta su gera putele.“ [apie kavą]

„Nereikia importuot debilų. Jie čia.“ [apie debilus]

(viliojančiai): „Ateik čia ir perbrauk per mano excel’į.“

„Aš daug uodegų turiu, todėl jas visas po truputį vizginu.“ [apie niekaip nepasibaigiančius darbus]

„Nenustebau nei vienu plauku.“

„Dar viena tokia razinka ir išspardysiu visiems galvas.“ [apie neplanuotas užduotis]

Rodyk draugams