BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

pastovimpashnekam

apie santykius su žmonėmis ir kitais gyvūnais

pastovimpashnekam ● 2016-01-02

Niekada nemaniau, kad santykiai yra lengvas dalykas.

Nuo pat mažens su draugais žaisdama kieme supykdavau ant jų už kažkokius menkniekius, už visiškai nereikšmingus dalykus, kaip antai, kad žaisdami slėpynes jie truputį greičiau už mane pasislėpdavo ar ne visada sąžiningai lošdavo kvadratą, užmindami ant linijos, pasakydavo, kad mano iš antrų rankų pirktos kelnės jau senokai nemadingos ar pašiepdavo, kad greitai susigraudinu.

Iki šiol draugystės man mezgasi sunkiai, o nutrūksta taip lengvai, kaip užgęsta drugelio gyvybė jam smarkiai prisiplojus prie lekiančio automobilio stiklo. Mane suprasti sunku, mano nuolatinių skundų apie nestandartinės šeimos gyvenimo subtilybes klausytis visiems atsibosta, tad galiausiai ir taip negausus draugų būrys susiaurėjo iki skaičiaus, kuris nesiekia vienos rankos pirštų. Ir tai dažniausiai tampu jų „antruoju planu“; jie susitinka su manim tada, kai kiti planai „neišdega“.

Pykstu už neištesėtus aplinkinių pažadus. Jei ilgai nematyta draugė pažada grįžt į Lietuvą arba iš kurio nors Lietuvos miesto atvažiuoti pas mane į sostinę, ir atėjus mano kalendoriuje pažymėtai datai visgi pakeičia planus, man būna taip skaudu, kad nuoskaudą pakeičia pyktis ir aš iš keršto nepasveikinu jos su gimtadieniu, jeigu ji facebook’e paslepia savo gimimo datą (jei vis dėlto nepaslepia, sąžinė neleidžia nepasveikint).

Su vaikinais dar sunkiau. Pradžioj, „rožiniam periode“ galiu pamiršt visą pasaulį ir atiduoti tam vienam žmogui visas mintis, sielą ir kūno dalis (kokią antrą pažinties savaitę jau paaukočiau inkstą net nemirktelėjusi), tačiau po kelių mėnesių mane pradeda nervinti, kaip jis valgo, žiūri, daro kažkokias keistas mimikas ar skaldo niekam nejuokingus juokelius, iš kurių prieš tai žvengdavau kaip hiena.

Buitis ir rutina santykius nužudo visiškai. Būdama tikrai lieva namų šeimininkė, tinginė ir tikrai dažniau nei savaitę per mėnesį PMS’inės nuotaikos, kabinėjuosi prie smulkmenų ir niekuo nenustebinu savo antrosios pusės - nebent kokiu nors ypatingu isterijos priepuoliu ar savo kulinariniais nesugebėjimais.

Tai, kad nerandu ryšio net su žmonėmis, į kuriuos lyg ir labiausiai esu panaši iš visų gyvūnų, natūraliai veda prie to, kad kitų gyvūnų nemėgstu iš viso. Kažkur skaičiau, kad čia kažkokio psichologinio sutrikimo požymis. Mane net žuvytės užknisa, ką jau kalbėti apie plaukų turinčias būtybes.

***

O aplink pilna žmonių, kurie labai gražiai sutaria su aplinkiniais. Merginų, kurios tik ir laukia, kol jų vaikinai priklaups ant kelio per Kalėdas, Valentino dieną, Naujuosius ar jų gimtadienį (o ne bijo tokio scenarijaus). Seserų, kurios dalinasi paslaptimis (o ne rėkia viena ant kitos). Draugių, kurios gali viena kitai paskambinti vidurnaktį. Bendradarbių, kurie tarpusavyje atvirai bendrauja ir vieni kitiems padeda, o ne dalyvauja konkurse „kas geriau pasiteisins, kodėl negali sėdėti viršvalandžių ir užkrauna savo darbus kitiems“.

***

Naujųjų Metų proga atsiprašau visų, kurie mane pažįsta, ir ant kurių be reikalo ar iš reikalo ar net su reikalu supykau. Nebūkim šiais metais kaip beždžionės, susitikim ir pasijuokim vieni iš kitų draugiškai!

Su meile,

R.

Rodyk draugams

Šeškėnai ir Kalėdos

pastovimpashnekam ● 2015-12-26

Šeškėnas - mano sesės sugalvotas naujadaras, matyt, kažkoks meškėno ir šeško hibridas. Jis gimė per šias Kalėdas ir man labai patiko (kaip ir tos pačios sesės teiginys, kad ji „pas draugės mamą svečiuose valgė zarazų“).

Kartais mes visi kaip tie šeškėnai - lyg vienokie, lyg ir kitokie, kartais atrodo, kad visai neegzistuojantys padarai, bet, žiūrėk, imam ir išlendam iš kažkokio urvo ar kitos gyvenvietės. Šiaip ar taip, Kalėdos - metas toks, kai daug ką apmąstai, ir tuose apmąstymuose paskęsta pusė kalėdinio laikotarpio (visai kaip ir mano batai, jau antri metai paskęstantys ne sniege, o purve; sniego angelus pakeis purviniai, nors tėviškės niekas tikrai nepakeis) bei išdygsta visokio plauko šeškėnai.

Per šias Kalėdas prisiminiau savo senas draugystes. Tas draugystes, kurias vadini meilėmis ir tas, kurias vadini kažkada buvom bff forever, o dabar matai, kas gavosi; tas kurios baigėsi kartu su baigta mokykla, universitetu ar darbu, kai iš jo išėjai, ir tas, kurios baigėsi vos prasidėjusios (vienadieniai draugai vakarėliuose ar kelionėse, kurių daugiau pamatyt tyčia ar netyčia nepavyko).

Pasiilgau beveik visų klasiokų ir keleto klasiokių (daugumos - ne, nes, neslėpkim, nekenčiau jų, kaip ir jos manęs), pasiilgau vasaros kiemo draugių, kurios dabar gyvena užsienyje arba augina vaikus, arba nespėja su manim susitikt, nes kaip visada, kaip tik dabar turi „kažką“ užsidėjusi ant plaukų. Pasiilgau tų draugių, kurios jau turi šeimas, ir kurioms visokie šeškėnai nerūpi. BET. Bet pati nieko nedarau, kad atgaminčiau tai, kas kažkada buvo pagaminta. Made in Gelgaudiškis, made in Vilnius, made in velniasžinokur. Nors ne, netiesa, aš darau. Aš galvoju. Aš prisimenu. Visas ir visas jus, mano mieli šeškėnai. Gal susitinkam per kitas Kalėdas?..

Rodyk draugams