BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

pastovimpashnekam

žmonės, kurie…

pastovimpashnekam ● 2016-06-05

Žmonės, kurie ruošiasi išeiti iš darbo man tam tikra prasme primena žmones, norinčius nusižudyti: jie ilgai apie tai kalba, išgyvena, liūdi, verkia, visiems kartoja, kad tai padarys, ir galiausiai… arba išeina ir visus palieka, arba taip ir neišeina, kol niekas nebekreipia dėmesio į jų grasinimus.

Žmonės, kurie vasarą skundžiasi, kad karšta arba žiemą - kad šalta. Jie man visada išliks mistika. Gal todėl, kad mano vidinis termostatas sutrikęs, ir žiemą man dažnai būna karščiau, o vasarą - šalčiau nei kitiems. Prisiekiu, mieliau karštą vasaros dieną stovėsiu prie laužo, nei jausiu, kaip mano kaulus laužo tiesiai į strėnas pučiantis kondicionierius.

Žmonės, kurie išsilieja ant kitų. Nebūtinai rėkdami. Dažniau - ironizuodami tavo žodžius ar būsenas. Ironija - ir apsauginis kremas, ir galingas ginklas: ji padeda išverti net sunkiausius gyvenimo išbandymus ir leidžia pasijuokti iš savo nesėkmių, tačiau kartu ji - žudanti: žodžiu gali primušt greičiau ir skaudžiau nei kumščiu, jei moki ir nori.

Žmonės, kurie kas rytą atsikelia iš lovos, nors jiems tai prakeiktai sunku. Kurie prisiverčia eiti į darbą, reguliariai valgyti ir ne per daug miegoti, kuriems kiekviena diena - kaip kova. Vieni juos smerkia, vadina tinginiais, kurie nesusitvarko su savo psichologinėm problemom ir tampa (geriausiu atveju) savo arba (blogiausiu atveju) kitų našta.  Kiti juos supranta ir palaiko (deja, dažniausiai už tai jiems reikia susimokėti). Žmonės, kurie kartais sugeba apsimesti laimingais, o kartais net patys tuo patiki, o iš tikrųjų…

Žmonės, kurie kitiems žmonėms yra žmonės. Džiaugiuosi, kad pastaruoju metu tokių sutinku vis daugiau. Gal rytoj bus lengviau išlipti iš lovos :) Labanakt.

Rodyk draugams

liūdesio jausmas

pastovimpashnekam ● 2016-02-03

Kartais visai netikėtai, tarsi iš niekur apima toks keistas liūdesio jausmas. Ne, ne liūdesys, tas jausmas kitoks. Jis trunka labai neilgai ir tarsi persmelkia viską nuo plaukų svogūnėlių iki pirštų galiukų.

Paskutinįkart toks liūdesio jausmas užklupo, kai važiuodama autobusu pro langą pamačiau vėjyje besiplaikstančius purvinus plastikinius maišelius, nusileidusius ant tokių pat purvinų pakelės žolių. Dangus verkė, vėjas gainiojo tas šiukšles ir priminė vaikystėje matytus arimus, kurie atrodė palikti vienumoje, niekam neįdomūs, niekam nereikalingi, primėtyti plytgalių ir butelių šukių.

Tokį liūdesio jausmą sukeldavo ir elektros stulpai, stovintys vieniši kaimo pakelėse, jau nutrūkusiais laidais, tarsi seni žmonės, kurie kažkada, kai dar turėjo darbus, jautėsi reikalingi, o dabar, netekę darbų ir palaidoję didžiąją dalį pažįstamų, tarsi gyvena toliau, bet kartu jaučia, jog kažkas yra negrįžtamai nutrūkę.

Kartais liūdesio jausmą sukelia bejėgiškumas, kuris kyla, kai organizmas kovoja su liga ir pakelia kūno temperatūrą iki neregėtų aukštumų. Kai vien kąsnio nurijimas kainuoja begales pastangų ir priverčia kęsti skausmą. Kai akių obuoliai paskausta žvalgantis po kambarį, apsuptą prišnerkštų nosinių.

Išdaužyti, plėvėle tepridengti apleistų namų langai. Užžėlusi kūdra, kurios spalva - žalia žolė, bet ne žolė. Ir nuotraukos žmogaus, kurio jau nėbėra tavo gyvenime, netyčia užtiktos ten, kur jas užkišai, kad nematytum kažkada. Lūdesio jausmas.

Rodyk draugams