BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

pastovimpashnekam

maži kasdienybės stebuklai

pastovimpashnekam ● 2015-10-11

Anądien sesė turėjo parašyti rašinį apie mažus kasdienybės stebuklus. Jai penkiolika - amžius, kai vieną dieną viskas atrodo kaip stebuklas, o kitą - kad visi debilai, ir tiek (na, man jau seniai nebe penkiolika, bet iš esmės tendencijos liko panašios). Pasisiūliau padėti, bet ji tik numykė kažką iš serijos „aš žinau, apie ką čia teoriškai galima būtų galima parašyt, bet šiaip tai čia nesąmonė“. Nebesikišau.

O man kasdienybė (žinoma, tomis dienomis, kai visų, įskaitant ir save, nelaikau debilais), ir susideda iš mažų stebuklų.

Kai mylimas žmogus atneša puodelį kavos „į lovą“. Kai iš pirmo karto pavyksta iškepti gražų lietinį blyną (o įprastai bent du pirmieji atsiduria šiukšliadėžėje). Kai užėjusi į „Humaną“ randu džinsus, kokių seniai ieškojau visuose prekybcentriuose, už vieną eurą. Kai užeinu į maximą, o ten kaip tik akcija tiems produktams, kurių reikia vakarienei. Kai knygos puslapis pasibaigia tašku (nes tada lengva ją užversti ir lengva rasti, kur baigiau skaityti). Kai pavyksta prisiversti pagaliau išmesti senas užuolaidas ir pasikabinti naujas. Kai išsiskalbia dėmė, kurios anksčiau niekaip nepavykdavo panaikinti. Kai jau manai, kad lygintuvas ar plaukų džiovintuvas sugedo, o jis po poros dienų vėl pradeda veikti (mistika!).

Man kaip stebuklas atrodo gražus oras, kai išeinu per pietus pasivaikščioti. Vakarinis susėdimas su šeima prie vieno stalo ir juokimasis vienas iš kito nelaimių. Žinia, kad kuri nors draugė rado mylimą žmogų ar laukiasi mylimo žmogučio. Kvietimas į gimtadienį. SMS iš žmogaus, kuris, manei, seniai pamiršo. Susitikimas su draugu, kurį paskutinįkart matei prieš metus ar du, ir supratimas, kad jis (ne kaip žmogus, o kaip tavo draugas) visiškai nepasikeitė. Ir komplimentas. Nebūtinai apie išorinį grožį, gal net geriau apie vidinį. Kai sako, „Raima, tu man visada pakeli nuotaiką, kad ir kokius šūdus kalbėtum“.

Rodyk draugams

Pabusti iš komos

pastovimpashnekam ● 2015-06-26

Kaskart kai troleibusas ar autobusas, kuriuo važiuoju, atsimuša į kitą transporto priemonę ir visus mus, keleivius, išlaipina vidury gatvės; kai išgirstu tą dūžtančio stiklo ar įlinkstančio automobilio šono garsą, pasijuntu kaip šiek tiek naujai gimusi, šiek tiek pabudusi iš kasdienybės komos. Ne, man nedreba rankos (ne taip, kaip troleibuso vairuotojui, kuris dažniausiai būna nekaltas), net nesudreba širdis, bet kažkas kažkurioj smegenų kertelėj vis dėlto truputį sudreba.

Ne vieną draugą ar pažįstamą, net labai artimą žmogų, pasitraukusį iš gyvenimo savo noru, jau išlydėjau į „laimingos medžioklės šalį baltom tapkutėm vaikščioti”. Jie taip ir neatrado noro gyventi, taip ir nepabudo iš kasdienybės komos. Gal per mažai naudojosi viešuoju transportu?

Rodyk draugams

žodžiai

pastovimpashnekam ● 2015-05-04

Žodžiai. Jie taip paveikia, kad, rodos, ne tik girdi ar matai, bet ir užuodi. Įkvepi kažkieno pasakytą frazę, iškvepi tokiais pat žodžiais atgal - gerais, blogais, gražiais ar ne, bet tokiais pačiais. Sugrįžti į trečią klasę, sakydamas, pats tu toks. Atsiprašau. Daugiau nei vieno blogo žodžio!
***
Iš pokalbių namie
Brolis:

- Mūsų fizikos mokytojas pastoviai sako, kad valgymas - tai ubagų išmislas, reikia dirbt, o ne valgyt.

Sesė:

- O musų mokytojas pastoviai sako, kad serga.
***

Draugas poetas-Parulskio gerbėjas-biškį pesimistas-bet šiaip fainas giriasi: „Turiu pirštinių tiek porų, kad net galiu jas dėliot.“
***

Iš pokalbių namie2

Aš (sergančiam broliui):

- Ar girdi balsus?

Brolis:

- Ne, nebent kas nors su manim kalba.
***

Kolegė apie savo pažįstamą moterą: „Jie susituokę, bet pavardės ji jo nepasiėmusi. Tik nuotraukose kartu būna.“
***

Kaip į žodžius sudėti tai, kad tu man esi… kaip?

Rodyk draugams

Miestelis vs miestas

pastovimpashnekam ● 2015-03-25

Kol išvykau studijuoti į Vilnių, gyvenau miestelyje, kurio gyventojų skaičius sukosi aplink skaičių 2000. Nesu iš tų žmonių, kurie nostalgiškai žvelgia į savo ankstesnį gyvenimą mažame miestukyje, bet ir nesimeldžiu kasdien matomam urbanistinian peizažui - tiesiog noriu konstatuoti tai, kas akivaizdu.

Išėjusi į parduotuvę nusipirkti jogurto miestelyje, randu tris rūšis. Pasiimu pigiausią (kuris kainuoja keliasdešimt centų daugiau nei Vilniuje) ir ramiai einu prie kasos. Miesto prekybcentryje kartais sunkiau rasti net ne patį jogurtą, o pieno produktų skyrių.

Norėdama pasiekti miestelio centrą iš bet kurio taško užtrukčiau iki 15 minučių (tad pavėluoti kur nors beveik neįmanoma). O Vilnius iš tikrųjų turi centrą. Bet kol jį pasiekiu, spėju numigt.

Norėdama nusiimti pinigų miestelyje, turiu eiti į paštą. Jis dirba ne kasdien. Bankomatai Vilniuje ranka (koja?) pasiekiami.

Mano miestelyje yra kokios 5 parduotuvės, ambulatorija, paštas, pagrindinė ir internatinė mokyklos, vaikų darželis, kavinė-baras, bažnyčia, kultūros namai ir keletas įmonių. Viskas arti, bet darbo valandos trumpos. Vilniuje gali nuvažiuot į Santariškes nors ir vidurnaktį (ypač tai naudinga, kai jauti kokių 7 iš 10 balų skausmą). Bet pragyvent brangu.

Išvada?

Ai, geriau paklausykit gražios dainos apie benamį - it has a point.

Rodyk draugams

Viešojo transporto ypatumai

pastovimpashnekam ● 2015-03-24

Jeigu jautiesi vienišas ir nelaimingas - naudokis viešuoju transportu. Kai veidu prisispausi prie durų stiklo, pasijutęs kaip silkė skardinėje, o tavo plaukus prispaus svetima prakaituota ranka, suprasi, kad vienatvei šiam pasauly vietos tiesiog nėra.

Kartais važiuodama į/iš darbo apsimetu, kad klausausi muzikos, o iš tikrųjų klausau, ką žmonės kalba viešajame transporte. Apie sofos ir tapetų spalvų (nesi)derinimą, apie karą, apie vakaro planus (pvz, viename Kauno troleibuse girdėjau, kaip du dvylikamečiai vakare planuoja „kitai gaujai“ nuleisti padangas. Įdomu, kokias? Gal dviratuko?)

Kvepalų, vakarykščių išgertuvių, išmetamųjų dujų, benamių ir prakaito kvapų jūra nustelbia bet kokias mintis apie problemas ir nuspalvina kasdienybę ryškesnėm spalvom. Nejučia pagalvoji: „Pats kaltas, kad neišmokau vairuot.“

Nepaisant viso to, mėgstu viešąjį transportą už jo suteiktą galimybę pasiruošti galybei kolių ir egzaminų. Už teisę porą valandų per dieną skaityti knygas. Klausytis M-1. Miegoti. Gerti kavą ir žiūrėti į pakelės reklamas bei pavasarėjantį-žiemėjantį-vėl pavasarėjantį Vilnių. Parašyti tekstą apie viešąjį transportą. Sudaryti pirkinių sąrašą. Pabūti su savim…

Rodyk draugams

Kai spausdintuvas išgyvena emocinę krizę

pastovimpashnekam ● 2015-03-23

Iš direktorės A. kabineto skamba užkrečiantis dėstytojo K. iš Šveicarijos, kuris tuoj lėks dėstyti paskaitos apie traumas, juokas.

Papostʼinu darbiniame bloge įrašą apie studentės G. patirtį studijuojant Pietų Korėjoje.

Šrederiu naikinam nebereikalingus studentų dokumentus ir savo mintis apie prabėgusį savaitgalį.

Spausdintuvas pradeda savarankišką gyvenimą ir paleidžia trisdešimt aštuonias kopijas…. tuščių lapų. Matyt, jaučia egzistencinę tuštumą. Arba išgyvena emocinę krizę.

G. skundžiasi, kad salotos ją užkniso juodai - nori picos. I. pasiūlo jos užsisakyti penktadienį visoms kartu. Niekas ja netiki, nes kovo 13 d., penktadienį, ji man žadėjo per pietus nuvežti į McDonaldʼs. Apgavo.

A. visam kabinetui, pilnam grikių ir salotų valgytojų, a.k.a saldumynų nevalgytojų, sadistiškai paskelbia, kad džiaugiasi, jog ji nesilaiko jokių dietų ir gali valgyti viską. Ir visoms pasiūlo šokoladinių saldainių.

Gimsta nauja grasinanti frazė: „Nenorėk, kad persiųsčiau tau emailʼą”. Jos neįrašau į Ofiso perliukusʼ2015, bet tarp jų jau atgulė „tie ūkvedžiai įkišo peliuką ir išėjo”, „dvylika pogimdyvinių šokų”, „ant nosies išvažiuojančių nepasitaikė”, „a kur globalioji?” ir „galiu dirbt IT skyriuj laidų vedėja”.

***

Baigiasi dar viena diena ofise…

Rodyk draugams

Būti bloguoju policininku.

pastovimpashnekam ● 2015-03-04

Būti tuo griežtuoju, atsakinguoju, a la kontroliuojančiu situaciją ir sprendžiančiu (bei kuriančiu) problemas žmogumi šeimoj nėra lengva.

Nori būti visų draugas, stengiesi, kad visiems būtų kuo patogiau ir paprasčiau gyventi, bet nejučia tampi visų priešu ir tau pačiam visada sunku.

Staiga pajunti, kad prie stalo, kur ką tik valgėt keliese, lieki vienas. Iš pradžių kantrybės netenka tyliausias šeimos narys, kuris nemėgsta ginčų (maloniai vadinamų diskusijomis), tada - tie žmonės, kurie, užsikrėtę pykčiu, nueina ginčytis atskirai, jau savo temomis. Galiausiai tave „meta“ tavo žmogus. Išeina pro duris. Ir negrįžta. Iki vėlaus vakaro. Iki kitos savaitės. Mėnesio. Metų. Arba niekad.

O tu sėdi vienas kaip liurbis.

Skaičiuoji savo šeimos pajamas excel’iuose. Planuoji gimtadienius. Galvoji, kaip čia nupirkt visiems tai, ko labiausiai reikia: batus, striukes, naują šukuoseną, gerą nuotaiką maisto pavidalu…

Pariniesi dėl kitų nuotaikų. Netvarkos. „Netvarkos“. Rūpiniesi, kad vienas šeimos narys per dažnai žiūri televizorių, kitas - per dažnai neina į pamokas, trečias - per mažai skiria viskam dėmesio, ketvirtas - per daug viską ima į galvą.

Toks jau tas gyvenimas, kai esi blogasis policininkas.

Hipotetiškai.

Rodyk draugams

Pietūs kosmose arba Nedarbiniai pokalbiai darbe

pastovimpashnekam ● 2015-02-26

Pietus darbe valgom visos kartu. 10 kolegių, visos skirtingos, nors užmušk, todėl pietų metu nuolat tyčia ar netyčia prasideda pokalbiai pačiomis keisčiausiomis temomis. Dažnai jie būna susiję su darbu. Dar dažniau, ačiū Dievui, ne.

Anądien viena iš mūsų įlėkė į posėdžių, a.k.a valgymo kambarį: „Mergos, vakar aš supratau kosmosą“. Ne, ji nebuvo pavartojusi kokių nors toksinių/svaiginamųjų/tiesiog geras mintis skatinančių preaparatų. Ir sakydama „kosmosas“ ji iš tikrųjų turėjo omeny kosmosą. Mums priklausantį pietų pusvalandį klausėmės kolegės apie žvaigždžių takus, planetas ir dar ten kažką - žodžiu, kosmosą.

Šiandien kalbėjomės apie muštynes. Apskritai smurtą kaip reiškinį, o daugiausia - kuriai kada teko muštis. Pasirodo, tai, kad dirbi su daugybe profesionalių, kai reikia - solidžių, galima įsivaizduoti, kad švelnių moterų, dar nieko nereiškia. Visi turi praeitį, if you know what I mean.

Penkmečio planai - jau tradicija tapusi (ir su SSRS niekaip nesusijusi) gimtadieninių pietų tema. Jubiliatė turi kolegėms pristatyti savo artimiausių penkerių metų planus, tarp kurių atsiranda tokie pasiryžimai, kaip kelionė į Jungtinius Arabų Emyratus, balkono/mašinos nusidažymas, darbo metimas (cha), doktorantūros studijos ir t.t., ir pan.

O kad geriau įsivaizduotumėt, kaip mums būna linksma, gera ir įdomu pietų metu, pacituosiu keletą „auksinių minčių“ (kolegės, prašau, nelaikykit to autorinių teisių pažeidimu):

„Viskas būtų gerai, bet man jis nestovi.“ [apie švarką]

„Ar žinai, kodėl ji kitokia? Todėl, kad padaryta su gera putele.“ [apie kavą]

„Nereikia importuot debilų. Jie čia.“ [apie debilus]

(viliojančiai): „Ateik čia ir perbrauk per mano excel’į.“

„Aš daug uodegų turiu, todėl jas visas po truputį vizginu.“ [apie niekaip nepasibaigiančius darbus]

„Nenustebau nei vienu plauku.“

„Dar viena tokia razinka ir išspardysiu visiems galvas.“ [apie neplanuotas užduotis]

Rodyk draugams

Kasdienio gyvenimo psichopatologija

pastovimpashnekam ● 2015-02-23

Kažkada teko skaityti Freud’o knygą apie tokius kasdieniškus dalykus, kartas nuo karto nutinkančius kiekvienam iš mūsų, kaip vienų žodžių supainiojimas su kitais, panašiai skambančiais (pvz, vietoj „gražus vyras“ išsprūsta „gižus vyras“), biuro durų bandymas atrakinti namų raktais (nes mieliau būtumėm ten, nei darbe), žmogaus pavadinimas kitu vardu (čia ne apie tuos atvejus, kai lovoje Matilda pavadinama Viktorija) ir pan. Visa tai Freud’as įvardina kaip kasdienybės psichopatologiją, vadinamuosius „riktus“, kai mūsų pasąmonė iškreipia tai, ką norime pasakyti ar padaryti dėl tam tikrų asociacijų su praeitimi arba išankstinių nuostatų.

Aš šią sąvoką papildyčiau dar vienu punktu: kvailais klausimais. Pastebiu, kad kartais žmonės dėl tam tikro įsitikinimo, kad „viskas turi būti taip, o ne kitaip“ vietoj normalaus atsako į susidariusią situaciją užduoda kvailus, kartais tiesiog idiotiškus klausimus.

Kai pirmąkart gyvenime vyrui pagamini pusryčius „į lovą“, o jis atsikelia anksčiau nei spėji juos paruošt ir išlekia pabėgiot (nors įprastai to nedaro), mažų mažiausiai tikiesi, kad grįžęs jis pasakys „ačiū“. Vietoj to išgirsti: „Kodėl taip padarei? Niekad juk nedarai, kodėl dabar sugalvojai?“. Kvailas klausimas.

Kai sesė irgi pradeda bėgiot (tik iš pamokų), aš jos klausiu: „Kodėl praleidinėji pamokas?“. Kvailas klausimas, juk į jį iš paauglio visada išgirsi nebent „nežinau“. Nes tiesa slypi kažkur anapus.

Kai mokytoja per kitos sesės tėvų susirinkimą pasako, kad kiekvienas geriausiai žino, kaip efektyviausiai nubausti savo vaiką, o aš paklausiu, ar ji turi omeny psichologinį, ar fizinį smurtą, suprantu, kad tai - kvailas klausimas, nes vietoj atsakymo ji man parodo savo poker face.

Ačiū Dievui, į kvailus klausimus būna protingų atsakymų. Viena mano sesių mokykloje per biologijos pamoką paklausta, kokį jutimo organą žino, atsakė: „ŠIRDIS“. Tik mokytojai atsakymas kažkodėl nepatiko.

Rodyk draugams