BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

pastovimpashnekam

komforto zona. komforto zona?

pastovimpashnekam ● 2017-03-31

Kažkaip pastaruoju metu tik susiprotėjau, kad komforto zona nebūtinai būna komfortiška. Kartais net labai nekomfortiška, in fact.

Facebook puslapyje, pavadintame tiesiog Psichologija, mačiau labai gerai tokią nekomfortišką komforto zoną apibūdinantį paveikslėlį: mergina sėdi ant skruzdėlyno, tačiau nuo jo pakilti jai trukdo tokios mintys, kaip „jei pasėdėsiu ilgiau, galbūt man pradės patikti“, „kentėjimai žmogų padaro geresniu“, „o jei kitam skruzdėlyne dar blogiau?“. Bet ji net nepagalvoja, kad jai apskritai nebūtina sėdėt skruzdėlyne. Tokia mintis net nekyla.

Tikriausiai ne kartą teko atsidurt tokioj situacijoj, kai ji netenkina, ir tikrai geriau būtų „iš jos išeiti“, bet tas išėjimas gąsdina. Nes ką žmonės pamanys, nes juk kiti taip gyvena, kodėl aš negaliu. Ypač būna sudėtinga nutraukt santykius su antrąja puse ar darbu.

Pagalvokim. Jei kyla mintis užbaigti santykius, juose kažkas tikrai negerai. Gali būt, kad jau n+k kartų bandyta kažką keisti. Ar vis dar bandoma. Jei tai daro abi pusės - vilties yra. Tačiau jeigu nieko daryt net nebandoma, tačiau tikimąsi, kad viskas kažkaip susitvarkys? Ne. Natūraliai, anksčiau ar vėliau kils noras tokius santykius užbaigti. Tada ir iškyla komforto zonos klausimas.

Mes pripratę vienas prie kito. Pasidalinę darbais.

Ne taip ir skaudžiai mane muša, o jei kita(s) muš skaudžiau?

Aš viena(s) nesugebėsiu išgyvent, nuoma brangi. O dirbt pradėt visai nenoriu.

Su darbu, kaip tai beskambėtų, išsiskirt kartais atrodo dar sunkiau. Ypač jei jame dirbta 10+ metų. Pažįstami veidai, aiškios taisyklės, per daug nevarginantis pokyčių nebuvimas - ko ne komforto zona?

Visur gerai, kur mūsų nėra, bet ar tikrai kitur žolė žalesnė?

Čia bent jau žinau, kad kai direktorius ateina su žaliu švarku, geriau jam į akis nelįst, o kiek laiko prireiks, kol suprasiu, kada kur nelįst kitam šefui?

Per septynis metus „užaugau“ iki 1000 eur „į rankas“, kur man tiek mokės?

***

Pokyčiai gąsdina. Ir taip bus visada. Bet argi nesinorėtų, geriau vėliau nei niekad, susikurt iš tiesų komfortišką komforto zoną?

Rodyk draugams

žmonės, kurie…

pastovimpashnekam ● 2016-06-05

Žmonės, kurie ruošiasi išeiti iš darbo man tam tikra prasme primena žmones, norinčius nusižudyti: jie ilgai apie tai kalba, išgyvena, liūdi, verkia, visiems kartoja, kad tai padarys, ir galiausiai… arba išeina ir visus palieka, arba taip ir neišeina, kol niekas nebekreipia dėmesio į jų grasinimus.

Žmonės, kurie vasarą skundžiasi, kad karšta arba žiemą - kad šalta. Jie man visada išliks mistika. Gal todėl, kad mano vidinis termostatas sutrikęs, ir žiemą man dažnai būna karščiau, o vasarą - šalčiau nei kitiems. Prisiekiu, mieliau karštą vasaros dieną stovėsiu prie laužo, nei jausiu, kaip mano kaulus laužo tiesiai į strėnas pučiantis kondicionierius.

Žmonės, kurie išsilieja ant kitų. Nebūtinai rėkdami. Dažniau - ironizuodami tavo žodžius ar būsenas. Ironija - ir apsauginis kremas, ir galingas ginklas: ji padeda išverti net sunkiausius gyvenimo išbandymus ir leidžia pasijuokti iš savo nesėkmių, tačiau kartu ji - žudanti: žodžiu gali primušt greičiau ir skaudžiau nei kumščiu, jei moki ir nori.

Žmonės, kurie kas rytą atsikelia iš lovos, nors jiems tai prakeiktai sunku. Kurie prisiverčia eiti į darbą, reguliariai valgyti ir ne per daug miegoti, kuriems kiekviena diena - kaip kova. Vieni juos smerkia, vadina tinginiais, kurie nesusitvarko su savo psichologinėm problemom ir tampa (geriausiu atveju) savo arba (blogiausiu atveju) kitų našta.  Kiti juos supranta ir palaiko (deja, dažniausiai už tai jiems reikia susimokėti). Žmonės, kurie kartais sugeba apsimesti laimingais, o kartais net patys tuo patiki, o iš tikrųjų…

Žmonės, kurie kitiems žmonėms yra žmonės. Džiaugiuosi, kad pastaruoju metu tokių sutinku vis daugiau. Gal rytoj bus lengviau išlipti iš lovos :) Labanakt.

Rodyk draugams

apie santykius su žmonėmis ir kitais gyvūnais

pastovimpashnekam ● 2016-01-02

Niekada nemaniau, kad santykiai yra lengvas dalykas.

Nuo pat mažens su draugais žaisdama kieme supykdavau ant jų už kažkokius menkniekius, už visiškai nereikšmingus dalykus, kaip antai, kad žaisdami slėpynes jie truputį greičiau už mane pasislėpdavo ar ne visada sąžiningai lošdavo kvadratą, užmindami ant linijos, pasakydavo, kad mano iš antrų rankų pirktos kelnės jau senokai nemadingos ar pašiepdavo, kad greitai susigraudinu.

Iki šiol draugystės man mezgasi sunkiai, o nutrūksta taip lengvai, kaip užgęsta drugelio gyvybė jam smarkiai prisiplojus prie lekiančio automobilio stiklo. Mane suprasti sunku, mano nuolatinių skundų apie nestandartinės šeimos gyvenimo subtilybes klausytis visiems atsibosta, tad galiausiai ir taip negausus draugų būrys susiaurėjo iki skaičiaus, kuris nesiekia vienos rankos pirštų. Ir tai dažniausiai tampu jų „antruoju planu“; jie susitinka su manim tada, kai kiti planai „neišdega“.

Pykstu už neištesėtus aplinkinių pažadus. Jei ilgai nematyta draugė pažada grįžt į Lietuvą arba iš kurio nors Lietuvos miesto atvažiuoti pas mane į sostinę, ir atėjus mano kalendoriuje pažymėtai datai visgi pakeičia planus, man būna taip skaudu, kad nuoskaudą pakeičia pyktis ir aš iš keršto nepasveikinu jos su gimtadieniu, jeigu ji facebook’e paslepia savo gimimo datą (jei vis dėlto nepaslepia, sąžinė neleidžia nepasveikint).

Su vaikinais dar sunkiau. Pradžioj, „rožiniam periode“ galiu pamiršt visą pasaulį ir atiduoti tam vienam žmogui visas mintis, sielą ir kūno dalis (kokią antrą pažinties savaitę jau paaukočiau inkstą net nemirktelėjusi), tačiau po kelių mėnesių mane pradeda nervinti, kaip jis valgo, žiūri, daro kažkokias keistas mimikas ar skaldo niekam nejuokingus juokelius, iš kurių prieš tai žvengdavau kaip hiena.

Buitis ir rutina santykius nužudo visiškai. Būdama tikrai lieva namų šeimininkė, tinginė ir tikrai dažniau nei savaitę per mėnesį PMS’inės nuotaikos, kabinėjuosi prie smulkmenų ir niekuo nenustebinu savo antrosios pusės - nebent kokiu nors ypatingu isterijos priepuoliu ar savo kulinariniais nesugebėjimais.

Tai, kad nerandu ryšio net su žmonėmis, į kuriuos lyg ir labiausiai esu panaši iš visų gyvūnų, natūraliai veda prie to, kad kitų gyvūnų nemėgstu iš viso. Kažkur skaičiau, kad čia kažkokio psichologinio sutrikimo požymis. Mane net žuvytės užknisa, ką jau kalbėti apie plaukų turinčias būtybes.

***

O aplink pilna žmonių, kurie labai gražiai sutaria su aplinkiniais. Merginų, kurios tik ir laukia, kol jų vaikinai priklaups ant kelio per Kalėdas, Valentino dieną, Naujuosius ar jų gimtadienį (o ne bijo tokio scenarijaus). Seserų, kurios dalinasi paslaptimis (o ne rėkia viena ant kitos). Draugių, kurios gali viena kitai paskambinti vidurnaktį. Bendradarbių, kurie tarpusavyje atvirai bendrauja ir vieni kitiems padeda, o ne dalyvauja konkurse „kas geriau pasiteisins, kodėl negali sėdėti viršvalandžių ir užkrauna savo darbus kitiems“.

***

Naujųjų Metų proga atsiprašau visų, kurie mane pažįsta, ir ant kurių be reikalo ar iš reikalo ar net su reikalu supykau. Nebūkim šiais metais kaip beždžionės, susitikim ir pasijuokim vieni iš kitų draugiškai!

Su meile,

R.

Rodyk draugams

Kontrolstail

pastovimpashnekam ● 2015-08-03

Yra tekę susidurti su tokia pora, kurioje vaikinas tiek buvo kontroliuojamas, kad net į draugo bernvakarį jam teko vestis savo merginą. Sick sick people. Kiek kontrolės yra normalu?

Normalu, kai vaikinas prašo merginos parašyti sms, kai grįžinės iš klubo, kai ji nakvoja pas draugę. Juk jis nori žinoti, kad ji saugiai grįžo namo. Nenormalu, kai jis rašo jai žinutes kas tris sekundes. Nes tada nelieka laiko nei šokti, nei kvėpuoti. O nekvėpuodami santykiai, kaip ir žmonės, po biškį miršta.

Normalu, kai mergina domisi, su kuo vaikinas eina alaus. Nenormalu, kai ji neišleidžia jo, jei neina pati. Išskyrus, žinoma, tuos atvejus, kai alaus einama kone kasdien. Tada geriau pasiųsti tokį bičą eiti kuo toliau. Su kuo nori.

Vis dėlto kontrolė yra tik pasekmė. Priežastis yra pavydas. Kartą girdėjau žiauriai įdomų palyginimą: „pavydus kaip skustuvas“. Velnias žino, ką jis reiškia. Gal kad pavydo priepuoliai kartais kruvinai baigiasi? Viena kita mirtim, viena kita mėlyne po akim, vienu kitu sulaužytu šonkauliu.

Moralas: jei jautiesi tiek kontroliuojamas, kad trūksta oro, geriau nutrauk santykius, nei lauk, kol už žvilgsnį „ne ten“ gausi skustuvu. Geresniu atveju -  per garbę ir orumą. Blogesniu - per gerklę. Peace.

Rodyk draugams

Purvini lašai

pastovimpashnekam ● 2015-05-23

Purvini lašai akiduobes palieka karts nuo karto. Kai apie išėjusius galvojam, kai bijom dėl atėjusių, kad neišeitų. Gerklėje tarsi nedidelis akmuo tada užstringa… Toks, kurio tikriausiai nei Sizifas, nei Savickas nepakeltų.

Kartais bijom dėl ateities. Nebūtinai savo, gal net labiau aplinkinių, tų, kurie tau rūpi, kuriems tu rūpi. O kas bus, jei vėl nepavyks? Kaip jausies, jei suprasi, kad laiku neprisiiėmei atsakomybės, kad nepastebėjai, neįvertinai, apleidai kažką labai mažo, bet labai svarbaus?

Tikriausiai kiekvienas kartais taip jaučiasi, galvodamas apie savo vaiką. Aš - tik sesė. Bet kartais tai pamirštu. Ir skauda lyg mamai, ir rūpi lyg dėl savo vaiko. Dieve, kad tik viskas būtų gerai.

Rodyk draugams