BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

pastovimpashnekam

apie santykius su žmonėmis ir kitais gyvūnais

pastovimpashnekam ● 2016-01-02

Niekada nemaniau, kad santykiai yra lengvas dalykas.

Nuo pat mažens su draugais žaisdama kieme supykdavau ant jų už kažkokius menkniekius, už visiškai nereikšmingus dalykus, kaip antai, kad žaisdami slėpynes jie truputį greičiau už mane pasislėpdavo ar ne visada sąžiningai lošdavo kvadratą, užmindami ant linijos, pasakydavo, kad mano iš antrų rankų pirktos kelnės jau senokai nemadingos ar pašiepdavo, kad greitai susigraudinu.

Iki šiol draugystės man mezgasi sunkiai, o nutrūksta taip lengvai, kaip užgęsta drugelio gyvybė jam smarkiai prisiplojus prie lekiančio automobilio stiklo. Mane suprasti sunku, mano nuolatinių skundų apie nestandartinės šeimos gyvenimo subtilybes klausytis visiems atsibosta, tad galiausiai ir taip negausus draugų būrys susiaurėjo iki skaičiaus, kuris nesiekia vienos rankos pirštų. Ir tai dažniausiai tampu jų „antruoju planu“; jie susitinka su manim tada, kai kiti planai „neišdega“.

Pykstu už neištesėtus aplinkinių pažadus. Jei ilgai nematyta draugė pažada grįžt į Lietuvą arba iš kurio nors Lietuvos miesto atvažiuoti pas mane į sostinę, ir atėjus mano kalendoriuje pažymėtai datai visgi pakeičia planus, man būna taip skaudu, kad nuoskaudą pakeičia pyktis ir aš iš keršto nepasveikinu jos su gimtadieniu, jeigu ji facebook’e paslepia savo gimimo datą (jei vis dėlto nepaslepia, sąžinė neleidžia nepasveikint).

Su vaikinais dar sunkiau. Pradžioj, „rožiniam periode“ galiu pamiršt visą pasaulį ir atiduoti tam vienam žmogui visas mintis, sielą ir kūno dalis (kokią antrą pažinties savaitę jau paaukočiau inkstą net nemirktelėjusi), tačiau po kelių mėnesių mane pradeda nervinti, kaip jis valgo, žiūri, daro kažkokias keistas mimikas ar skaldo niekam nejuokingus juokelius, iš kurių prieš tai žvengdavau kaip hiena.

Buitis ir rutina santykius nužudo visiškai. Būdama tikrai lieva namų šeimininkė, tinginė ir tikrai dažniau nei savaitę per mėnesį PMS’inės nuotaikos, kabinėjuosi prie smulkmenų ir niekuo nenustebinu savo antrosios pusės - nebent kokiu nors ypatingu isterijos priepuoliu ar savo kulinariniais nesugebėjimais.

Tai, kad nerandu ryšio net su žmonėmis, į kuriuos lyg ir labiausiai esu panaši iš visų gyvūnų, natūraliai veda prie to, kad kitų gyvūnų nemėgstu iš viso. Kažkur skaičiau, kad čia kažkokio psichologinio sutrikimo požymis. Mane net žuvytės užknisa, ką jau kalbėti apie plaukų turinčias būtybes.

***

O aplink pilna žmonių, kurie labai gražiai sutaria su aplinkiniais. Merginų, kurios tik ir laukia, kol jų vaikinai priklaups ant kelio per Kalėdas, Valentino dieną, Naujuosius ar jų gimtadienį (o ne bijo tokio scenarijaus). Seserų, kurios dalinasi paslaptimis (o ne rėkia viena ant kitos). Draugių, kurios gali viena kitai paskambinti vidurnaktį. Bendradarbių, kurie tarpusavyje atvirai bendrauja ir vieni kitiems padeda, o ne dalyvauja konkurse „kas geriau pasiteisins, kodėl negali sėdėti viršvalandžių ir užkrauna savo darbus kitiems“.

***

Naujųjų Metų proga atsiprašau visų, kurie mane pažįsta, ir ant kurių be reikalo ar iš reikalo ar net su reikalu supykau. Nebūkim šiais metais kaip beždžionės, susitikim ir pasijuokim vieni iš kitų draugiškai!

Su meile,

R.

Rodyk draugams

Purvini lašai

pastovimpashnekam ● 2015-05-23

Purvini lašai akiduobes palieka karts nuo karto. Kai apie išėjusius galvojam, kai bijom dėl atėjusių, kad neišeitų. Gerklėje tarsi nedidelis akmuo tada užstringa… Toks, kurio tikriausiai nei Sizifas, nei Savickas nepakeltų.

Kartais bijom dėl ateities. Nebūtinai savo, gal net labiau aplinkinių, tų, kurie tau rūpi, kuriems tu rūpi. O kas bus, jei vėl nepavyks? Kaip jausies, jei suprasi, kad laiku neprisiiėmei atsakomybės, kad nepastebėjai, neįvertinai, apleidai kažką labai mažo, bet labai svarbaus?

Tikriausiai kiekvienas kartais taip jaučiasi, galvodamas apie savo vaiką. Aš - tik sesė. Bet kartais tai pamirštu. Ir skauda lyg mamai, ir rūpi lyg dėl savo vaiko. Dieve, kad tik viskas būtų gerai.

Rodyk draugams

žodžiai

pastovimpashnekam ● 2015-05-04

Žodžiai. Jie taip paveikia, kad, rodos, ne tik girdi ar matai, bet ir užuodi. Įkvepi kažkieno pasakytą frazę, iškvepi tokiais pat žodžiais atgal - gerais, blogais, gražiais ar ne, bet tokiais pačiais. Sugrįžti į trečią klasę, sakydamas, pats tu toks. Atsiprašau. Daugiau nei vieno blogo žodžio!
***
Iš pokalbių namie
Brolis:

- Mūsų fizikos mokytojas pastoviai sako, kad valgymas - tai ubagų išmislas, reikia dirbt, o ne valgyt.

Sesė:

- O musų mokytojas pastoviai sako, kad serga.
***

Draugas poetas-Parulskio gerbėjas-biškį pesimistas-bet šiaip fainas giriasi: „Turiu pirštinių tiek porų, kad net galiu jas dėliot.“
***

Iš pokalbių namie2

Aš (sergančiam broliui):

- Ar girdi balsus?

Brolis:

- Ne, nebent kas nors su manim kalba.
***

Kolegė apie savo pažįstamą moterą: „Jie susituokę, bet pavardės ji jo nepasiėmusi. Tik nuotraukose kartu būna.“
***

Kaip į žodžius sudėti tai, kad tu man esi… kaip?

Rodyk draugams

broliui.

pastovimpashnekam ● 2015-04-05

kaip visada per šventes, kurių nešvenčiu.

norėčiau savo širdį susmulkint popieriaus smulkintuvu. išmušt kaip mėsą kepsniui. pasmeigti ant iešmo. sutrupinti iki mažiausių skeveldrų.

kad skaudėtų mažiau nei dabar skauda.

ne dėl to, kad išėjai iš mano gyvenimo. net ne dėl to, kad išėjai iš savojo.

dėl to, kad taip ir nesuspėjai pasijust laimingas…

Rodyk draugams

Kad nereiktų gelbėti

pastovimpashnekam ● 2015-03-22

Penktadienį dalyvavau „Gelbėkit vaikus“ renginyje. Blioviau žiūrėdama reportažus, kuriuose penkiolikmetė augina savo mažamečius brolį ir sesę jau tokiam ankstyvam amžiuj miegodama tik 5-6 valandas per parą ir kitus, bet labiausiai blioviau dėl to, kad net šiame amžiuje, kai apsauginių priemonių nors vežimu vežk, yra daugybė asocialių šeimų, gaminančių vaikus vieną po kito, kaip fabrike.

Moterie, jei jau esi tokia silpna, kad nuo girto sekso susilaikyt negali, įsidėk spiralę, nusipirk prezervaryvų arba tiesiog nusišauk. Padarysi paslaugą pasauliui.

Gal skambės žiauriai, bet aš už abortus. Tais atvejais, kai žinai, kad vaiko nemylėsi, geriau negimdyk. Nes jis tau nepadėkos užaugęs. Nebent pasiųs velniop. Ar dar toliau.

***

Paauglystėj parašiau tokį eilėraštį:

Ir vėl imi tą butelį į drebančias rankas.
Girdžiu, kaip gerkle degančio vandens srovė nubėga.
Apsidairai. Tik šiaip sau. Tau vis vien tas pats.
Vis vien gyvenimo seniai nėbėra.
Aš tyliai vėl stebiu tave. Verkiu.
Deja, bet ašaros man niekuo nepadės.
Tau tik „baltoji” rūpi. Tu tik jos ilgies.
O aš jau pavargau ieškoti tos vilties.
Neplautos grindys. Alkani vaikai.
Išdužęs lango stiklas (tavo išdaužytas) …
Ir vėl tu prisigėrei. Vėl tas pats.
Ir vėl toks pat prasmirdęs rytas.
Net cigaretės neimi burnon. Tau bloga.
Per daug išgėrei vakar. Vėl…
Kodėl aš čia? Kodėl tu toks?
Kodėl? Kodėl? Kodėl? Kodėl?
Degtinės dvokas. Kibiras vandens.
Mauki jį - troškulys tave kankina.
O ko išmaukti man, kad numalšint pavyktų
Tą troškulį gyvenimo prasmės?
Ir blausios tavo akys skaudžios, liūdnos…
Ir nieks nei man, nei tau jau nepadės…

Prabėgo metai. Aš ne su tavim.
Tave matau, bet tu man - miręs.
Tos pačios akys, tik plaukai tavi nebe tokie -
šviesesni, pražilę.
Bet tavo rytas vis dar toksai pats.
Tokie pat buteliai, neplautos grindys, bet…
Vaikų nėra.
Ak, tėti, na nejaugi tau tas pats
Yra gyvenimas ar jo nėra?…

***

Jei turėsiu vaikų, turėsiu jų su tokiu vyru, su kuriuo, lietui lyjant, bus galima stovėti po skėčiu ir juoktis.

Rodyk draugams

Būti bloguoju policininku.

pastovimpashnekam ● 2015-03-04

Būti tuo griežtuoju, atsakinguoju, a la kontroliuojančiu situaciją ir sprendžiančiu (bei kuriančiu) problemas žmogumi šeimoj nėra lengva.

Nori būti visų draugas, stengiesi, kad visiems būtų kuo patogiau ir paprasčiau gyventi, bet nejučia tampi visų priešu ir tau pačiam visada sunku.

Staiga pajunti, kad prie stalo, kur ką tik valgėt keliese, lieki vienas. Iš pradžių kantrybės netenka tyliausias šeimos narys, kuris nemėgsta ginčų (maloniai vadinamų diskusijomis), tada - tie žmonės, kurie, užsikrėtę pykčiu, nueina ginčytis atskirai, jau savo temomis. Galiausiai tave „meta“ tavo žmogus. Išeina pro duris. Ir negrįžta. Iki vėlaus vakaro. Iki kitos savaitės. Mėnesio. Metų. Arba niekad.

O tu sėdi vienas kaip liurbis.

Skaičiuoji savo šeimos pajamas excel’iuose. Planuoji gimtadienius. Galvoji, kaip čia nupirkt visiems tai, ko labiausiai reikia: batus, striukes, naują šukuoseną, gerą nuotaiką maisto pavidalu…

Pariniesi dėl kitų nuotaikų. Netvarkos. „Netvarkos“. Rūpiniesi, kad vienas šeimos narys per dažnai žiūri televizorių, kitas - per dažnai neina į pamokas, trečias - per mažai skiria viskam dėmesio, ketvirtas - per daug viską ima į galvą.

Toks jau tas gyvenimas, kai esi blogasis policininkas.

Hipotetiškai.

Rodyk draugams