BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

pastovimpashnekam

baimių autobusas

pastovimpashnekam ● 2016-06-21

Baimių autobuso idėją pasivogiau iš vienos psichologės.

Jeigu kiekvienąkart, kai bijome kažkur eiti ar kažką daryti (pvz, eiti į darbo pokalbį, sakyti viešą kalbą, realiai susitikti su žmogumi, su kuriuo iki tol buvai pažįstamas tik internetiniuose viduriuose, (s)kristi parašiutu), įsivaizduotume save kaip autobuso vairuotoją, kuris veža pilną autobusą baimių, gyventi būtų paprasčiau.

Taip, tos baimės - kaip maži monstrai. Jos nuolat rėkia, kartoja tokias frazes kaip „tau nepavyks“, „iš tavęs juoksis“, „tu susimausi“, „apsišiksi iš baimės“. Jos keikiasi ir judina autobusą, net dreba kinkos, ir rankos vos laikosi ant vairo. Jeigu pasiduosi toms baimėms, kurios lieps sukti tai kairėn, tai dešinėn, nuvažiuosi velniai žino kur. Tikriausiai praleisi daug labai gerų stotelių, iškrypsi iš maršruto - iš savo tikslo, iš galutinės stotelės tą dieną (sustojimas gali vadintis DARBO POKALBIS arba NAUJA PAŽINTIS, SPORTO KLUBAS, o gal net ŠEIMYNINIS GYVENIMAS).

BET. Gera žinia yra ta, kad vairuotojas esi TU. Tu gali liepti išlipti per daug triukšmaujančiai baimei. Gali nekreipti dėmesio ir ji pati išlips, kai jai nusibos. Arba gali su ja susidraugauti ir mandagiai paprašyti užčiaupt savo kakarinę. Svarbiausia - nenukrypti nuo maršruto. Kas būtų, jei kiekvienas vairuotojas važiuotų ten, kur liepia jo keleiviai? O kas bus, jei tavo autobusą vairuos baimės? Think about it :)

Rodyk draugams

Gairės: , ,

Valė ir Bevalė

pastovimpashnekam ● 2015-09-06

Manyje gyvena dvi asmenybės pusės: Valė ir Bevalė. Jos visąlaik tarpusavyje kovoja, abi nuolat jaučiasi teisios ir viena kitai nenusileidžia.

Valė būdavo pavyzdinga mokinė/studentė. Nuolat gaudavo dešimtukus (blogiausiu atveju - aštuonis, bet žiauriai retai, ji sau to tiesiog neleisdavo). Bevalė, antra vertus, buvo… kaip čia pasakius… linkusi į kur kas įdomesnę veiklą nei mokymasis, pavyzdžiui, serialų žiūrėjimą ar trankymąsi vakarais su bernais. Per ją penktoj klasėj gavau dvejetą iš istorijos, nes ji tingėjo skaityt apie pasaulinį karą. Ir vienintelį penketą per visą gyvenimą, jau magistrantūroj, nes strateginis valdymas nebuvo jai ypač įdomi disciplina (užtat iki dabar neturiu nei gyvenimo strategijos, nei valdymo įgūdžių).

Silpnoji Valės pusė yra gebėjimas neisterikuoti, susidūrus su naujomis situacijomis. Čia Bevalė ją visados nugali… Vos tik tenka darbe prisiimti atsakomybę už naują funkciją ar namie išspręsti niekad iki tol nekilusią problemą (klasiokas sesei nuskėlė dantį/ brolis negrįžo namo ir neatsiliepė į penkiasdešimt tris skambučius/ po skyrybų sumažėjo šeimos pajamos/ užpylėm kaimynės butą vandeniu ir t. t., ir pan.), Bevalė tuoj paleidžia kakarinę, puola į ašaras ir laukia, kol problemą išspręs kas nors kitas. Valė yra gyvenime priėmusi kelis svarbius sprendimus, bet ji geriau tvarkosi su rutinine veikla ir techniniu darbu, nei kuo nors, dėl ko reikia pasukti smegenis.

Apskritai Valė yra labiau intravertiška, o Bevalė - tikra ekstravertė. Tik tas ekstravertiškumas dažniausiai pasireiškia ne normalia komunikacija su aplinkiniais, o galvojimu, kad jie visi debilai. Valei nuolat tenka atsiprašinėti kitų už tai, kad Bevalė juos aprėkė, kaip nors negražiai atsakė į klausimą ar nepriėmė kritikos. Mano bendradarbės iš karto mato, kai kurią diena „viršų ima“ Bevalė. Tądien jos vengia manęs ir klausimus, kuriais joms galiu padėti, atideda rytdienai. Nors kartais joms pavyksta Bevalę „papirkti“ kokiu skanėstu ar gražiu žodžiu. Tada Bevalė pasipuokavusi nueina pailsėt (arba paėst) ir užleidžia vietą Valei.

Bevalė „atsakinga“ ir už tai, kad man taip sunku nevalgyti šūdmaisčio. Nors per pastarąjį mėnesį numečiau 3 kilus, už tai galiu būti dėkinga tik Valei (ji mėgsta kavą be cukraus, grikius ir nevalgyt vėliau nei trys valandos iki miego). Tuo tarpu Bevalė nuolat įgrūda man į dantis kokį sūrainį, popkornų ar rududu ir aš, bijodama paspringt, turiu juos sukramtyt ir praryt. Kartais net prieš pat miegą…

Vis dažniau jaučiu, kad Bevalė nugali Valę. Ir man gaila, tikrai gaila. Aš net buvau pradėjusi imtis drastiškų sprendimų - nužudyt Bevalę antidepresantais ir psichologo konsultacijomis. Bet viskas nuėjo perniek. Pasirodo, ta rupūžė nemirtinga.

Rodyk draugams