BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

pastovimpashnekam

Kai didžiausia problema - kramtoma guma

pastovimpashnekam ● 2015-11-10

Kaip ir daugelis mano pasakojimų, šis irgi prasidės žodžiais „šiandien važiuodama viešuoju transportu…“.

Taigi, šiandien važiuodama viešuoju transportu, sėdėjau gale šalia mamos su dviem vaikais. Mergytė (kuri sakė: mama, tavo vardas ne Neringa, tavo vardas Mama) rado kišenėje gumos. Berniukas, užuodęs, kad kažkas kvepia, apsidairė, ir pamatęs, kad sesė kramto, o jam neduoda, pasipiktino: „Aš kai kitą kartą turėsiu gumos, tau irgi neduosiu!“

Mergaitė bandė teisintis, kad „turėjo tik vieną, o ir ta buvo „subliuškus“, bet Mama vis tiek jai švelniu balsu paaiškino, kad nesidalinti yra labai nedraugiška, ir kad svarbiausia turėtų būti ne tai, kokio dydžio yra guma, o kokio dydžio yra geri mergaitės ketinimai. Aišku, viskas baigėsi berniuko ašaromis ir klyksmais, bet Mama laikėsi puikiai: buvo kantri ir greitai suvaldė situaciją. Nepyko, nerėkė ir visi trys nurimo.

Norėčiau, kad mano didžiausia problema gyvenime būtų negauta kramtoma guma. Ir kad būčiau turėjusi (turėčiau) Mamą, kuri mane paprotintų ir paguostų, nuramintų ir pamokytų. Draugiškumo. Kantrybės. Protingo reagavimo į stresines situacijas.

Mylėkit savo mamas, jei jos geros.

Labanakt.

Rodyk draugams

Pabusti iš komos

pastovimpashnekam ● 2015-06-26

Kaskart kai troleibusas ar autobusas, kuriuo važiuoju, atsimuša į kitą transporto priemonę ir visus mus, keleivius, išlaipina vidury gatvės; kai išgirstu tą dūžtančio stiklo ar įlinkstančio automobilio šono garsą, pasijuntu kaip šiek tiek naujai gimusi, šiek tiek pabudusi iš kasdienybės komos. Ne, man nedreba rankos (ne taip, kaip troleibuso vairuotojui, kuris dažniausiai būna nekaltas), net nesudreba širdis, bet kažkas kažkurioj smegenų kertelėj vis dėlto truputį sudreba.

Ne vieną draugą ar pažįstamą, net labai artimą žmogų, pasitraukusį iš gyvenimo savo noru, jau išlydėjau į „laimingos medžioklės šalį baltom tapkutėm vaikščioti”. Jie taip ir neatrado noro gyventi, taip ir nepabudo iš kasdienybės komos. Gal per mažai naudojosi viešuoju transportu?

Rodyk draugams

pavasaris autobusu keliauja su manim

pastovimpashnekam ● 2015-04-01

Pavasarinis rudenio arimas.

Lietus į autobuso langą verkia.

O oro uostas bus už kilometrų dvylikos.

Melsvai žalsvi plaukai praeivės.

Kuprinė adidas, prilipusi prie nugaros keleivio.

Geros kelionės jums transportu mūsų.

Autobuse, kaip toj dainoj, kurioj Tėvynė -

beveik visi - lietuviai: pusė lenkų, pusė rusų.

Prekybcentriai vardais madingais.

Stilingas kuodas tos (turbūt) studentės.

Raudonais golfas su jaunais veidais laimingais.

Raudonas kioskas su kramtoškėm, snickers, mentos…

Septyniasdešimt devinta bala.

Šuva išlieja metaliniam stulpui širdį.

Ir dieviška pavasario čiulbėtojų daina,

kurios per lango stiklą nesigirdi.

Rodyk draugams

Viešojo transporto ypatumai

pastovimpashnekam ● 2015-03-24

Jeigu jautiesi vienišas ir nelaimingas - naudokis viešuoju transportu. Kai veidu prisispausi prie durų stiklo, pasijutęs kaip silkė skardinėje, o tavo plaukus prispaus svetima prakaituota ranka, suprasi, kad vienatvei šiam pasauly vietos tiesiog nėra.

Kartais važiuodama į/iš darbo apsimetu, kad klausausi muzikos, o iš tikrųjų klausau, ką žmonės kalba viešajame transporte. Apie sofos ir tapetų spalvų (nesi)derinimą, apie karą, apie vakaro planus (pvz, viename Kauno troleibuse girdėjau, kaip du dvylikamečiai vakare planuoja „kitai gaujai“ nuleisti padangas. Įdomu, kokias? Gal dviratuko?)

Kvepalų, vakarykščių išgertuvių, išmetamųjų dujų, benamių ir prakaito kvapų jūra nustelbia bet kokias mintis apie problemas ir nuspalvina kasdienybę ryškesnėm spalvom. Nejučia pagalvoji: „Pats kaltas, kad neišmokau vairuot.“

Nepaisant viso to, mėgstu viešąjį transportą už jo suteiktą galimybę pasiruošti galybei kolių ir egzaminų. Už teisę porą valandų per dieną skaityti knygas. Klausytis M-1. Miegoti. Gerti kavą ir žiūrėti į pakelės reklamas bei pavasarėjantį-žiemėjantį-vėl pavasarėjantį Vilnių. Parašyti tekstą apie viešąjį transportą. Sudaryti pirkinių sąrašą. Pabūti su savim…

Rodyk draugams

Keistos mintys viešajame transporte

pastovimpashnekam ● 2015-03-10

Dažnai naudojuosi viešuoju transportu. Neturiu automobilio. Ir teisių. Ir šiaip sugebėjimo vairuot.

O keliaujant šiuo būdu turiu (per) daug laiko.

Kai dar buvau studentė (prieš 2 mėnesius), važiuodama mokydavausi. Skaitydavau konspektus. Knygas (niekaip nesusijusias su toms, kurias TURĖDAVAU skaityti). Žurnalus. Maisto produktų etiketes ir užrašus autobuse bei ant sienų, kurias matau pro langą.

Kai neskaitau, man kyla keistos mintys. Na, labai keistos.

Pavyzdžiui, šiandien. Važiuoju ir galvoju: „Kokia graži mergina. Ūsiukai tvarkingi, kojų plaukai gražiai sušukuoti.“ What??? Why??? Na, mergina priešais mane tikrai stovėjo, bet nebuvo nei graži, nei su ūsais.

Arba anąkart: „Jeigu dabar autobusas apvirstų arba šiaip jam kas nutiktų, ir man reiktų su visais šitais žmonėm kažkaip vieniems kitus gelbėt, laukt pagalbos, tai kažin su kuriuo iš jų būtų smagu, paprikolintumėm, o kurie būtų tokie „oi, avarija, mes visi žūsim“ ir nu, tipo, nuobodu būtų su jais?“

Arba: „Kažin, ar vairuotojas galvoja apskritai ką nors apie tai, ką jis daro su savo gyvenimu? Jam patinka taip ratais važinėt per dieną? O jeigu jam tiesiog nusibos vienąkart ir jis nuspręs visu greičiu trenktis į sieną, jis mus kaip nors įspės ar mes taip tiesiog ir važiuosim? Kažin kiek iš čia esančių žmonių galvoja va tokias nesąmones? O dieve, tikiuos, iš mano veido nesimato, ką aš galvoju…“

Ir panašiai.

Taigi, geriau jau skaitau, nes kitaip pradedu keistai galvot. O gal keistai galvoju, nes per daug skaitau?

Kartą maža mergaitė važiavo kartu su  manim ir savo močiute autobusu ir pasakojo jai: „Žiūrėk, lėktuvas skrenda. Ten aukštai aukštai. O danguj jam nešalta?“

Rodyk draugams