BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

pastovimpashnekam

laiko vagys

pastovimpashnekam ● 2015-10-22

Mano, amžiną atilsį, tėvas sakydavo: „juo skubini, juo su**nė“. Bent dėl kažko jis buvo teisus. Jeigu kur nors skubu, tai kas nors (viešasis transportas, oras, aplinkiniai, bet dažniausiai - aš pati) pavagia mano laiką, kurį ir taip „taupau“, kad kuo anksčiau grįščiau namo po darbo, atlikčiau visas pareigas (ypač pavalgyt ir parašyt ką nors), ir galėčiau palaimingai užmigt, penktą vakarą iš eilės bandydama pabaigt tą patį filmą.

Šiandien įsėdau į 88 autobusą. Vilniuje gyvenu nuo 2009-ųjų rudens, bet nei velnio dar neišmokau, kas kur važiuoja. Maniau, sutaupysiu laiko. Greitasis autobusas turėjo atvažiuoti po 15 minučių, o tas prakeiktas 88 - po vienuolikos. Žinoma, nepasižiūrėjau, kad greituoju autobusu per dešimt minučių įveikiamą atstumą tas dvigubas aštuonetas, važiuodamas tiesiai per aplink vos pajėgia įveikt per valandą. Tai pasivažinėjau. O dar reikėjo draugei dovanų nupirkt, pasiimt lęšius iš paštomato, grįžus 2 straipsnius apie plastikos chirurgiją parašyt.

Kaskart bandydama sutrumpint savo įprastą maršrutą, kažkaip sugebu susimaut ir jį dar labiau prailgint. Freud’as sakytų, kad aš pasąmonėje specialiai bandau kuo labiau nutolint grįžimą namo ar atvažiavimą į darbą, bet Freud’as nežinojo, kad būna tokių išimčių, kaip aš - na, tiesiog žioplų. Ar labiau tiktų apibūdinimas tingių?

Aš tingiu pasižiūrėt, kokias stoteles pravažiuoja autobusai. Ieškot tos pačios prekės skirtingose parduotuvėse, kad išsiaiškinčiau, kur pigiau. Skaityt visą email’ą. Išklausyt pasakojimo iki galo. Užtat netingiu miegot ir valgyt.

Labanakt.

Rodyk draugams

Šeštadienio kelionės po Vilniaus poliklinikas

pastovimpashnekam ● 2015-07-04

Atsibundu naktį. Pilve - vėl pažįstamas skausmas ir dviprasmiški jausmai wc atžvilgiu: žinau, kad reikia, bet nenoriu. Nes „rezultatas“ neišeis, o „procesas“ bus skausmingas. Taigi, uždegimas, konstatuoju.

Ryte dar naiviai bandau saviįtaigą, receptinius nuskausminamuosius ir karštą vonią (tikras iššūkis, kai lauke 25 laipsniai). Nepaėjo. Užsidedu akinius nuo saulės, optimizmo kaukę ir varau į pirmąją pokliniką.

Esu Šeškinės poliklinikos pacientė. Mano žiniomis (kaip vėliau pasirodys, mano nežiniomis), šeštadienį ši poliklinika nedirba. Todėl patraukiu į Antakalnio kliniką, kur lygiai prieš du mėnesius mane su tom pačiom problemom priėmė greit, tyrimus atliko akimirksniu, gydytoja buvo maloni ir viskas už dyką. Pasirodo, anąkart mane priėmė „nelegaliai“, nes šeško polkė ir Antakalnis neturi tarpusavy bendradarbiavimo sutarties. Man pasiūlė mokamas paslaugas. Sutikau. Mano nuostabai, registratūros merginos primygtinai pradėjo siūlyti nemokamai pasigydyt Centro poliklinikoje. Vėl sutikau. Ir išėjau. Nors skruostu jau riedėjo skausmo ašara.

Nuvažiavau į centrinę. Žmonių nebuvo, bet budinčios gydytojos darbo vietoj - irgi. Na ką gi, ne taip ir skauda, pagalvojau, palauksiu. Palaukusi 40 minučių iš slaugytojos sužinojau, kad visgi šeško polkėj šeštadienį iki 16 valandos budi gydytojas, todėl centrinė manęs priimt negali. Buvo 15:45. Tai palaukiau, kol ateis 16 valanda. Ir, užtrukusi pas gydytoją lygiai 15 sekundžių, pasiėmiau antibiotikų receptą. Gydytoja buvo graži ir labai supratinga - parodžius prieš du mėnesius kitoj poliklinikoj darytą išrašą su tos pačios problemos aprašymu, davė vaistų net be tyrimų.

Istorijos moralas? Aš žioplė, kad nepagooglinau, jog šeštadieniais mano gydymo įstaiga irgi dirba. Žioplumas kartais kainuoja laiką, pinigus ir kelia (ar prailgina) skausmą. O personalas visose mano aplankytose poliklinikose labai draugiškas. Kartais net gydo už dyką, kai negalima. Ir duoda vaistų be jokių tyrimų. Tuo ir norėjau pasidžiaugt.

Rodyk draugams