BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

pastovimpashnekam

žmonės, kurie…

pastovimpashnekam ● 2016-06-05

Žmonės, kurie ruošiasi išeiti iš darbo man tam tikra prasme primena žmones, norinčius nusižudyti: jie ilgai apie tai kalba, išgyvena, liūdi, verkia, visiems kartoja, kad tai padarys, ir galiausiai… arba išeina ir visus palieka, arba taip ir neišeina, kol niekas nebekreipia dėmesio į jų grasinimus.

Žmonės, kurie vasarą skundžiasi, kad karšta arba žiemą - kad šalta. Jie man visada išliks mistika. Gal todėl, kad mano vidinis termostatas sutrikęs, ir žiemą man dažnai būna karščiau, o vasarą - šalčiau nei kitiems. Prisiekiu, mieliau karštą vasaros dieną stovėsiu prie laužo, nei jausiu, kaip mano kaulus laužo tiesiai į strėnas pučiantis kondicionierius.

Žmonės, kurie išsilieja ant kitų. Nebūtinai rėkdami. Dažniau - ironizuodami tavo žodžius ar būsenas. Ironija - ir apsauginis kremas, ir galingas ginklas: ji padeda išverti net sunkiausius gyvenimo išbandymus ir leidžia pasijuokti iš savo nesėkmių, tačiau kartu ji - žudanti: žodžiu gali primušt greičiau ir skaudžiau nei kumščiu, jei moki ir nori.

Žmonės, kurie kas rytą atsikelia iš lovos, nors jiems tai prakeiktai sunku. Kurie prisiverčia eiti į darbą, reguliariai valgyti ir ne per daug miegoti, kuriems kiekviena diena - kaip kova. Vieni juos smerkia, vadina tinginiais, kurie nesusitvarko su savo psichologinėm problemom ir tampa (geriausiu atveju) savo arba (blogiausiu atveju) kitų našta.  Kiti juos supranta ir palaiko (deja, dažniausiai už tai jiems reikia susimokėti). Žmonės, kurie kartais sugeba apsimesti laimingais, o kartais net patys tuo patiki, o iš tikrųjų…

Žmonės, kurie kitiems žmonėms yra žmonės. Džiaugiuosi, kad pastaruoju metu tokių sutinku vis daugiau. Gal rytoj bus lengviau išlipti iš lovos :) Labanakt.

Rodyk draugams

Aš (+), Jūs (+), Jie (+), Darbas (+)

pastovimpashnekam ● 2016-01-28

Skaitau vieno rusų psichologo knygą apie asmenybės tobulėjimą, savo likimo, kuriam įtaką padarė mūsų socialinė aplinka ir tai, kaip buvome auginti, suvokimą ir tai, kaip jį galime patys pakeisti.

Viena svarbiausių knygos idėjų - ta, kad savo neurozes (kurių, knygos autoriaus teigimu, turi bent 85 proc. žmonių) galima įveikti tik sustiprinus keturis pagrindinius polius: susitarimą su savimi, savęs priėmimą ir savo poreikių iškėlimą virš bet kurių kitų, net artimiausių žmonių, poreikių (Aš+), savo artimųjų priėmimą su visomis jų ydomis ir trūkumais, jų jiems neakcentuojant (Jūs+), visų kitų žmonių (draugų, kolegų) priėmimą ir susitarimą su jais (Jie+) bei atsidavimą savo darbui (ne bet kokiam, o tokiam, kurį iš tikrųjų norisi dirbti); darbui, kuris kyla iš natūralaus mūsų pašaukimo tam tikrai veiklai, hobio (Darbas+).

***

Peržiūrėjau savo senesius nei metų facebook post’us ir supratau, kad man per visą šį laiką teko gerokai padirbėti su visais keturiais poliais, nes mintys būdavo maždaug tokios:

Aš (-)

„Ilgojo savaitgalio reziumė. Sutiktų senų draugių: 1. Dienų, kai neišlipta iš lovos (išskyrus parsinešt ledų): 1. Valandų, beprasmiškai praleistų žiūrint serialus ir lėkštus filmus: 32. Valandų, skirtų savigailai: 10. Suvalgyta normalaus maisto porcijų: 2. Suvalgyta šūdmaisčio vienetų: milijonas. O ką jūs gero?“

„Kai aršiai pasišneki su priėmimo komisija fakultete ir ji sako: „o, šita stoja į žmogiškųjų išteklių valdymą. Su tokiu charakteriu reiktų ją čia priimt”, galvoji, kad ji juokauja. Pasirodo, ne. ;D ŽIV, here I am.“

„Eičiau ten, kur manęs niekas nerastų. Bet bijau, kad niekas ir neieškos. :)”

„Raudonkepuraitė be kepurės.”

Jūs (-)

„Gerai,kad yra Parulskis. Kai vyras tingi atsikelt anksčiau pabūt kartu,netingi jis.“

Jie (-)

„Norint būti laimingam su žmonėmis, reikia prašyti jų tik to, ką jie pajėgia.”
Bernardas Klervietis

„Nekenčiu pedantų, pedantiškesnių už mane.”

Darbas (-)

„Duokit gerą darbą, ką? Žinau, kad turit užsislėpę.“

„Pastebėjimas: jeigu penkta diena iš eilės nesinori dirbti, reiškia, šiandien penktadienis.“

Viskas (-)

„Žmonės bjaurūs.
Meilės nėra.
Plaukai pražilo.
O aš - višta.
(iš asmeninio archyvo)“

„Mintis, kuri nuolat tūno manyje, yra: „Ar kiti irgi taip prastai jaučiasi, kaip aš?” Pažįstu žmonių, kurie visada yra geros nuotaikos, žvalūs ir patenkinti, o aš nuolatinės prislėgtos būsenos. Viską darau prisiversdamas, vadinamą kūrybinį džiaugsmą, kaip ir gyvenimo, visą laiką užgožia kažkoks amžinas nepasitenkinimas, lengvumo ir aiškumo ilgesys. Būna momentų, kai lyg ir pašviesėja nuotaika, trumpam pralinksmėju, bet, matyt, to linksmumo išgąsdintas tuoj pat grįžtu į sau normalią surūgusią būseną.”
Rolandas Kazlas. Ir ne tik jis.

***

Taip, dabar jau daug kas pasikeitę, bet savo neurozių dar nei pusės neįveikiau.

Šių metų nepradėjau su jokiu pasižadėjimų 2016-iesiems sąrašu. Tegul jame bus tik vienas punktas: minusus paversti pliusais.

Rodyk draugams

Būsimas milijonierius, neturintis cigaretės

pastovimpashnekam ● 2016-01-09

Vidurnaktis. „Žaliojo tilto“ stotelė.
Vienas tų vakarų, kuris prasideda šūdmaisčio „restoranu“ ir vyno taure su draugu, o baigiasi atsidūrimu nepažįstamų žmonių bute. Ne tūsint, o tiesiog susipažint. Butas gražus, vienas tų moderniai perkurtų Senamiesčio butukų, kur vienoje erdvėje telpa svetainė, miegamasis ir virtuvė. Draugo, su kuriuo vakarojau, draugė ir jos vaikinas - viena tų retai šiais laikais sutinkamų porelių: idealiai vienas kitam tinkantys, nors (nes?) labai skirtingi. Namai superjaukūs, vonioj dega žvakės, integruotos lemputės visuose buto kampeliuose padeda sukurti tai romantišką, tai darbingą, tai tiesiog skaitymui ar bendravimui skirtą apšvietimą.
Vakaras praėjo puikiai.
Taigi, „Žaliojo tilto“ stotelė. Aplink pilna išgėrusių paauglių, matau porelę, apsikarsčiusią grandinėm. Stoviu, nes sėstis šaltoka, skaitau knygą.
Horizonte pasirodo vyriškis. Jam per trisdešimt. Panašiai tiek jam metų ir panašiai tiek išgertų alkoholio vienetų.
- Negi čia nieks nerūko? - klausia.
Jam atsako tyla.
Prieina prie manęs. Pasilenkia, kad pamatytų knygos viršelį.
- „Dažyk juodai“, - demonstruoja net tokioj stadijoj neprarastus skaitymo įgūdžius. - Ar įdomi?
- Labai, - atsakau.
- Apie ką?
Pasitraukiu šiek tiek į šoną, nes jis pavojingai arti. Svirduliuoja žmogus, baisu, kad neužgriūtų.
- Apie merginą.
Vyriškis pažiūri į mane, į knygą, į tolius, ir jau nueidamas informuoja:
- O aš - būsimas milijonierius!
Pasveikinu jį su tuo nueinantį ir mūsų keliai nebesusitinka.

Rodyk draugams