BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

pastovimpashnekam

pykčio vabalas

pastovimpashnekam ● 2017-08-11

O kartais įgelia pykčio vabalas.

Vieni nesišneka tris mėnesius dėl kažkokios miskomunikacijos, kai vienas buvo piktas, kitas - per daug laimingas, ir pajuokavo taip, kad anam nepatiko.

Kiti gi pykstasi aštuonias valandas, nors, gėda pripažint, nei vienas jau net neatsimena apie ką pykstasi.

Treti pyksta už durnus klausimus. Nes jei klausimas užduotas tada, kai tu nenori atsakinėt, jis durnas. Jeigu užduotas jau ne pirmą kartą (o kokį antrą per tris mėnesius) - durnas. Jeigu užduotas žmogaus, kuris tau nepatinka - durnas, durnas, penkiskart durnas. O į durnus klausimus atsakinėt iš principo nesinori, todėl tai kelia pyktį.

Įdomu tai, kaip žmonės linkę nepastebėt, kokie patys yra pikti, bet puikiai pastebi kito pyktį.

Labiausiai neapkenčiame žmonių, turinčių tokias pat ydas, kaip ir mes patys.

Aš stengiuosi nepykt, tikrai labai stengiuosi. O ir kito pyktis kažkaip gąsdina, verčia jaustis nejaukiai.

Šoka dvi musės. Viena sako kitai:
- Breikas?
Kita atsako:
- Ne, diklofosas.

Norėčiau nusipirkti diklofoso pykčio vabalams naikinti.

Rodyk draugams

Gairės: ,

komforto zona. komforto zona?

pastovimpashnekam ● 2017-03-31

Kažkaip pastaruoju metu tik susiprotėjau, kad komforto zona nebūtinai būna komfortiška. Kartais net labai nekomfortiška, in fact.

Facebook puslapyje, pavadintame tiesiog Psichologija, mačiau labai gerai tokią nekomfortišką komforto zoną apibūdinantį paveikslėlį: mergina sėdi ant skruzdėlyno, tačiau nuo jo pakilti jai trukdo tokios mintys, kaip „jei pasėdėsiu ilgiau, galbūt man pradės patikti“, „kentėjimai žmogų padaro geresniu“, „o jei kitam skruzdėlyne dar blogiau?“. Bet ji net nepagalvoja, kad jai apskritai nebūtina sėdėt skruzdėlyne. Tokia mintis net nekyla.

Tikriausiai ne kartą teko atsidurt tokioj situacijoj, kai ji netenkina, ir tikrai geriau būtų „iš jos išeiti“, bet tas išėjimas gąsdina. Nes ką žmonės pamanys, nes juk kiti taip gyvena, kodėl aš negaliu. Ypač būna sudėtinga nutraukt santykius su antrąja puse ar darbu.

Pagalvokim. Jei kyla mintis užbaigti santykius, juose kažkas tikrai negerai. Gali būt, kad jau n+k kartų bandyta kažką keisti. Ar vis dar bandoma. Jei tai daro abi pusės - vilties yra. Tačiau jeigu nieko daryt net nebandoma, tačiau tikimąsi, kad viskas kažkaip susitvarkys? Ne. Natūraliai, anksčiau ar vėliau kils noras tokius santykius užbaigti. Tada ir iškyla komforto zonos klausimas.

Mes pripratę vienas prie kito. Pasidalinę darbais.

Ne taip ir skaudžiai mane muša, o jei kita(s) muš skaudžiau?

Aš viena(s) nesugebėsiu išgyvent, nuoma brangi. O dirbt pradėt visai nenoriu.

Su darbu, kaip tai beskambėtų, išsiskirt kartais atrodo dar sunkiau. Ypač jei jame dirbta 10+ metų. Pažįstami veidai, aiškios taisyklės, per daug nevarginantis pokyčių nebuvimas - ko ne komforto zona?

Visur gerai, kur mūsų nėra, bet ar tikrai kitur žolė žalesnė?

Čia bent jau žinau, kad kai direktorius ateina su žaliu švarku, geriau jam į akis nelįst, o kiek laiko prireiks, kol suprasiu, kada kur nelįst kitam šefui?

Per septynis metus „užaugau“ iki 1000 eur „į rankas“, kur man tiek mokės?

***

Pokyčiai gąsdina. Ir taip bus visada. Bet argi nesinorėtų, geriau vėliau nei niekad, susikurt iš tiesų komfortišką komforto zoną?

Rodyk draugams

ko galima pasimokyt iš pamokos 17-mečiams

pastovimpashnekam ● 2017-03-28

Kadangi jau ketvirta diena esu bedarbė, turiu laiko visokiems dalykams.

Šiandien praleidau kelias valandas žiūrėdama / klausydama vieno iš bankų organizuotos online pamokos - konferencijos „Kas vairuos tavo gyvenimą?”. Buvo smagu prisimint laikus, kai, būdama vienuoliktokė, net neįsivaizdavau, kaip reikės gyventi savarankiškai. Šios pamokos metu organizatoriai skatino moksleivius pagalvoti, kur jie gyvens, ką valgys, kokiu transportu keliaus, kai taps savarankiški. Kaip taupys ir, svarbiausia - ką dirbs. Oi, seni (ne)geri bendrabučio laikai, koldūnai, dešrelės ir žuvų piršteliai prieš akis iškilo…

Anyway, labiausiai man patiko Gyčio Dovydaičio (rašoma, kas jis fotografas, medijų specialistas, „Fotokursai.lt” lektorius, bet aš jo nežinojau iki šiol) pranešimas. Jis paskatino moksleivius pagalvot ne tik apie tai, jog iš bomžpakių ilgai nepragyvensi, nes „pats kaip plastmasės gabalas jaustis pradėsi“, bet ir apie tai, ką dirbti, kad nereiktų pirkti. Taip taip, visi žinom frazę „dirbk mėgstamą darbą, ir nereiks dirbti“, bet prie ko čia nepirkimas?

Gytis „pirkimu“ vadina ne mums įprastą vartojimą, o tai, kaip mes tą vartojimą traktuojam. Jeigu darbas mums skirtas tik tam, kad, gavę pinigų, galėtumėm, kaip Gytis sako, „nusipirkti gyvenimą atgal“, vadinasi, mes negyvenam. Jei „gyvenam“ tik savaitgaliais - negyvenam iš viso. Jei gyvenam tik dėl naujo telefono ar automobilio - negyvenam. Na, prisipažinkim, kiek iš mūsų mirę?

Apibendrinant Gyčio mintis, darbas turi būti toks, kad:

* ryte tave prikeltų ne žadintuvas, o noras eiti į darbą;

* keltų stresą, kitaip nejaustumėm, kaip gerai jaučiamės, kai to streso nebėr;

* norėtumėm jį dirbt sekmadienio vakare, jei turėtumėm kitą darbą;

* galėtumėm kurį laiką jį dirbti už dyką - toks jis fainas.

Kaip „paprasta“. :)

Rytoj einu į antrąjį darbo pokalbį toj įmonėj, kurioj buvau vakar. Man tas darbas panašus į tokį, dėl kurio galėčiau atsikelt ryte. Jei ne dėl to, kad labai norėčiau vien jį visą gyvenimą dirbt, tai bent dėl to, kad negaliu pasakyt, jog nenorėčiau :) Laikykit špygas 13:00.

Rodyk draugams

ką žmonės (ne)dirba visą dieną

pastovimpashnekam ● 2017-03-26

Pirmąkart gyvenime priėmiau sprendimą kurį laiką nedirbt.

Dirbau nuo trečio bakalauro kurso. Kai darbas užknisdavo, ieškodavau kito, ir trečiadienį palikdama senąjį darbą, ketvirtadienį jau dirbdavau kitame. Dažniausiai toks darbų keitimas lemdavo, kad nuo vilko ant meškos užšokdavau ir ja netoli tenujodavau.

Žinoma, kiekvienam darbe atrasdavau kažką, kas man visą gyvenimą pravers ir darbe, ir gyvenime (kol kas man šie du dalykai - atskiri). Išmokau bendrauti su įvairių tautybių, charakterio ir amžiaus žmonėmis, multitaskinti, skaičiuoti. Radau nerealiai fainų kolegų, su kuriais iki šiol bendrauju. Sustiprinau pasitikėjimą savim (nors kruopelyte).

Tačiau ilgainiui pradėdavau jaustis ne savo vietoj. Iki paskutinio darbo, kurį dirbdama pajutau: „valio, čia man!“. Gaila, kad biurokratiškas, atrodo, jaunos įmonės valdymas paskatino ją palikti… Taigi, aš pirmąkart atsidūriau darbo biržoj.

Pirmas žavus šią instituciją apibūdinantis dalykas - pastatas, kuriame ji įsikūrusi. Maps‘uose pasižiūrėjau į jį ir pagalvojau „šitą tikrai greit rasiu“. Pasirodo, tokių, kaip mano draugė sakė, arklides primenančių pastatų tam rajone - pilna.

Tikėjausi tame pastate rasti daugybę nuo gyvenimo ir alkoholio pavargusių veidų. Nieko panašaus - pilna įvairaus amžiaus puikiai atrodančių žmonių, ir tik vienas kitas su sportinėm kojinėm aukštakulniuose bateliuose. Viena biržos darbuotoja avėjo tokius pat batus, kaip mano, kažkodėl tai privertė pasijust jaukiai.

Kol kas 2 darbo dienas praleidau kaip bedarbė. Per jas buvau dviejuose darbo pokalbiuose, dukart aplankiau biržą, gimnaziją, į kurią sesė ruošiasi stoti. Susitikau su draugėm, pamėčiau į kašę, o svarbiausia - į valias atsidžiaugiau grynu oru. Pasinaudojau proga prisėsti ant kiekvieno saulės atokaitoj esančio suolelio - kaip tik pirmąsias mano bedarbystės dienas buvo nerealiai gražus oras. Pirmadienį - vėl į darbo pokalbį.

Jausmas, kai žinai, kad kurį laiką galėsi darbo dienomis keltis ne 6, o 8 val. ryte, ir tik dėl to, kad nori, o ne dėl to, kad reikia - nerealus. Dirbti labai noriu, bet poilsio be aiškaus jo pasibaigimo deadline’o man jau labai reikėjo. Tą rodo ir mano suprastėjusi atmintis. Net blog‘ą 5 mėnesius buvau pamiršus. Sau norėčiau palinkėti to, ko palinkėjau paskutiniems kolegoms išeidama - gero vėjo. Emocinio, materialinio ir kūrybinio.

Rodyk draugams

„tiltą tiesim tada, kai prieisim upę“

pastovimpashnekam ● 2016-10-15

Ar pažįstamas jausmas?

Atsibundi ryte, dar nespėji dorai akių pramerkt, o mintyse - jau klausimai: kaip spręsiu tą, aną, kaip suderinsiu šiandienos darbus su studijom, vaikus su vyru, pasimatymus su nebaigtais darbais, skolas su naujais pirkiniais…

Būna, problemos dar tarsi nėra (ji - tik numanoma, o neretai - išsigalvota), o mes jau ieškom sprendimo jai, jau užbėgam nebūtinai nutiksiantiems įvykiams už akių. Psichologai sako, kad tokiu būdu žmogus tarsi bando sau susigalvoti apsaugos mechanizmą, kad nutikus kažkokiai nepalankiai situacijai, jis jau turėtų sprendimą, jau galėtų pamanyt: „o, apie tai jau galvojau, tad žinau, kaip elgtis“. Nes jei kada nors jau esam buvę kokioj nors situacijoj, kur kas lengviau atrodo ją išspręst. Bet ar tikrai?

Mano vadovas dažnai klausia: „Raimonda, o tau yra kada nors taip buvę, kad…“ ir įvardina kokią nors jam kilusią problemą. Taip, yra. Ne, niekada. Koks skirtumas. Juk problema iškilo DABAR ir reikia rast jai sprendimą BŪTENT DABAR ir būtent šiai problemai, o ne kokiai nors panašiai.

Problemą reikia spręsti tada, kai ji kyla. Išskyrus, žinoma, tuos atvejus, kurie neabejotinai iškils - ką darysim, jei darbuotojas išeis iš darbo, ką darysim, jei buto savininkas lieps išsikraustyt iš nuomojamo buto, ką darysim, jeigu esam vieniša dirbanti mama, o vaikas susirgs. Bet dažniausiai problemos, apie kurias pagalvoji tik atsibudęs, nebūna tokio masto.

Pabudau šį šeštadienio rytą 7:35 ir pradėjau galvot apie jau kitos savaitės iššūkius. Kam? O gal jų visai nebus? O gal bus, bet visiškai kitokių (aš apie juos nežinau, tad ir galvos sukt nėr ko). „Tiltą tiesim tada, kai prieisim upę“ - labai geras požiūris. Nes upės gali ir nebūt. Arba atsirast jūra. Tada jau reiks laivo, o ne tilto.

Rodyk draugams

Gairės: , ,

rytinis pokalbis su savim

pastovimpashnekam ● 2016-08-24

6:00 Kelkis, kūtvėla. Nauja diena! Kas už lango? Lietuviška vasara ar normali? Šiandien normali. Tai rengsiuosi suknelę. Tą, kur atrodo kitiems, kad aš sukūdau, kai ją apsivelku. Okey. Užluolaidas vėliau atsitrauksiu. Tingiu.

6:02 Blemba, kodėl taip norisi pirmiausia kas rytą pult dantų valyt, jei aš net nerūkau, o kažkaip nemalonus skonis vis tiek? Gal reikia iš vakaro nebevalgyt nesąmonių? Neeee, čia jau būtų per daug, man ir taip sunku stengtis 3 valandas iki ėjimo miegot nevalgyt. Nu gerai, pripažinkim, kartais specialiai einu miegot vėliau, kad vėliau galėčiau ir prisiėst.

6:06 Reikia tas WC duris kada nors sutvarkyt, mane tas girgždėjimas iš proto varo.

6:08 Nekenčiu šito lovos apkloto. Reikia naują nusipirkt. Bet pamiršiu, aišku iki vakaro. Kaip čia viską atsimint?

6:09 Rai, prisiversk mankštą padaryt, būk gera. Žiauriai traška sąnariai vis dar. Ar jie iš viso kada nors nustos traškėt? Vakarienei reikia salotų su vištiena pasidaryt… Viens, du, trys, keturi, penki, šeši… Šiandien kažkaip vėl labiau kaklą skauda. Kiaušinių tikrai dar yra, medaus ir garstyčių yra, sojos padažo, aišku, nėra… Šiaip paukštiena vakar buvo, bet salotos su paukštiena tai čia ne tas pats, kas šiaip paukštiena. Tiks. Vienas, du, trys, keturi, penki…

6:19 Reikia mažint kavos. Darbe šįryt tikrai negersiu antro. Arbatos geriau. Bet neturiu darbe arbatos, reiktų nusinešt gal. Ai, ne, tingiu. Pieno dar daug yra, nepirksiu šiandien. Pagaliau galiu pavalgyt, taip norėjau vakar vidurnaktį sumuštinį pasidaryt su šitom salotom. Kažin labai garsiai aš trankausi, nepažadinsiu nieko? Ai, dzin, jie miega sau dar, bjaurybės, o man vienai vargšei taip anksti į darbą. Pakentės.

6:33 Gaila, House‘ą visą jau peržiūrėjau, ką dabar rytais žiūrėt, kol kavą geriu? Pažiūrėsiu kokių nesąmonių Youtube. Reik nepamiršt šiandien pas kaimynę nueit. Nekenčiu pas ją eit. Sesė kada grįžta? Penktadienį? Mhm, visi penktadienį. O gal ne? Kelinta šiandien diena?

6:55 Rai, jau stokis, eik šukuotis ar ką tu ten darai. Nenoriu į darbą.

7:05 Šūdas, vėluoju. Ai, 46 atvarys dar vienas vėliau. Spėsiu kaip nors. Kaimynas vėl prie laiptinės rūko ant tako atsistojęs. Lis ar nelis? Kaip žmonės eina apsirengę? nesuprasi, vieni su maikėm, kiti su striukėm. Ai, neimu nieko, vasara juk.

7:08 Kai grįšiu, eisiu miegot iškart, jaučiu.

Rodyk draugams

Gairės: , ,

Hipotetiškai.

„Niekada nedarau klaidų.“

A tu rimtai? Niekas nėra taip gerai, kaip atrodo. Iš klaidų mokomės. Kažkas pasakė, kad protingi mokosi tik iš svetimų klaidų, bet kas nutiks tada, kai vieną dieną tas protingasis padarys bent mažą klaidelę? Tai, kas normaliam žmogui atrodys kaip jau patirta situacija, su kuria galima lengvai susidoroti, protingam žmogui gali atrodyti kaip didžiulė tragedija. Nesėkmės, net ir menkos, pasitaiko net geriausiems. O jei po ilgo sėkmių maratono viena nesėkmė jau sužlugdo žmogaus asmenybę, ar iš tikrųjų yra taip jau gerai jų nuolat vengti?

„Mano draugai manęs nevertina.“

Niekas nėra taip blogai, kaip atrodo. Bloga žinia ta, kad tu neturi tikrų draugų. Dar blogesnė - greičiausiai pats nesi tikras draugas. Gera žinia? Dar yra laiko. Nebent sergi nepagydoma liga ir greit mirsi. Tada laiko nelabai daug yra. Bet gera žinia ta, kad tuoj tau draugų iš viso nebereikės.

„Ką suplanuoju, viską padarau per dieną.“

Na, vieną kitą dalyką nukeli rytojui, bet argi tai svarbu? Niekas nėra taip gerai, kaip atrodo. Jei viską spėji, vadinasi, per mažai suplanavai.

„Ir vėl negavau darbo, kurio norėjau. Tiksliau, gavau, bet neėmiau - per mažai siūlo, kad galėtų mane nusipirkt.“

Niekas nėra taip blogai, kaip atrodo. Gal tavo svajonių darbas tavęs vis dar laukia? O jei ne, tada gal laukia tiesiog gerai apmokamas darbas, kuris padės išpildyt kitas tavo svajones, o nuo 8 iki 5 jau kaip nors?

„Mano psichologinė būsena šiuo metu geresnė nei vakar tuo pačiu metu.“

Niekas nėra taip gerai, kaip atrodo. Jei jauti, kad nuolat apsimetinėji kažkuo kitu ir darbe, ir namie, ir net būdamas su savim - laikas keistis, brolau, laikas keistis. Ir nieko blogo, jei tam prireiks profesionalaus išklausytojo už pinigus, sakančio savo subjektyvią nuomonę, pagalbos. Arba gali bėgiot. Arba lankyt teatro būrelį. Jei sugebi suvaidint kažką kitą net sau pačiam, turėtų būt paprasta.

„Mano papai nėra tokie dideli, kad liemenėlės netilptų vienoj vieno stalčiaus eilėj.“

Niekas nėra… na, gerai. Kartais yra būtent taip, kaip atrodo. Priimti save su visais savo + ir - yra menas. „Kiekvienas yra menininkas, tik ne kiekvienas tai žino…“

Rodyk draugams

kiekvienas mes turim savo istoriją

pastovimpashnekam ● 2016-08-08

Ir niekada nežinai, kada žmogus, kurio nematei septynis metus, tave nustebins gebėjimu su vaikučiu ant rankų keliauti po pasaulį, kai pats nenukeliauji toliau savo darbo vietos. O ant rankų nei žiedo, nei vaikų nėra. Kiek skirtingų istorijų ir gyvenimo būdų gali turėti žmonės, su kuriais praleidai dvylika metų vienoj trijų aukštų patalpoj, ir maneisi viską apie juos žinantis. Bet nežinojai. Nei apie tatuiruotes, nei apie planus iškeisti kates į vaikus, nei apie gebėjimą kurti nuostabaus grožio aksesuarus, nei apie alkoholio atsisakymą, nes sportuot geriau ir įdomiau. Nei apie pakeistus darbus, nei apie pakeistus vyrus. Nei to fakto, kad jie gali norėt susitikt, nors yra pasyviai aktyvūs šiuo klausimu. :) Ir kažkodėl per klasės susitikimą papasakoji savo seniai matytiems klasiokams daugiau negu žino kai kurie tavo draugai.

Ir supranti, kad nėra neįdomių žmonių. Nėra neprestižinių darbų. Yra tik įdomūs ir ne, gerai apmokami arba ne. Lygiai taip pat nėra ir neprestižinių gyvenimo istorijų. Visos jos skirtingos, visų pradžia puikiai paaiškina jų eigą ir pabaigą. Nes viskas ateina iš vaikystės ir visada yra dvi kategorijos istorijų: tos, kur iš vaikystės pasimokėm ir tos, kur ne.

Pasijunti keistai, kai tavo klasiokė išmeta tave iš draugų, nes baigė studijas užsieny, susirado kitą draugę moksliukę, ir tu su savo lietuvišku magistru bei nejuokingais ir / arba neįdomiais post’ais facebook’e jai jau NE LYGIS.

Ir kartais nepažįstamam žmogui lengviau išsipasakot negu tam, kurį vadini draugu jau gerą dešimtmetį. Kad ir virtuvėj per pietų pertrauką. Arba net per darbo pokalbį (ir man tai yra padėję gauti darbą - taip, tai paneigia visas teorijas, ką reikia sakyt, ir ko - ne!). O kartais ir autobuse kas nors tau savo papasakoja. Ar poliklinikoj. Kažkaip reikia tas istorijas priimt, kažkur užrašyt. Nebūtinai rašalu, galima tiesiog žodžiais, emocijom, ne popieriaus lape, o savo viduj.

Kiekvienas mes turim savo priežastis. Ir savo istoriją. Papasakok man savąją, norėčiau ją išgirst.

Rodyk draugams

baimių autobusas

pastovimpashnekam ● 2016-06-21

Baimių autobuso idėją pasivogiau iš vienos psichologės.

Jeigu kiekvienąkart, kai bijome kažkur eiti ar kažką daryti (pvz, eiti į darbo pokalbį, sakyti viešą kalbą, realiai susitikti su žmogumi, su kuriuo iki tol buvai pažįstamas tik internetiniuose viduriuose, (s)kristi parašiutu), įsivaizduotume save kaip autobuso vairuotoją, kuris veža pilną autobusą baimių, gyventi būtų paprasčiau.

Taip, tos baimės - kaip maži monstrai. Jos nuolat rėkia, kartoja tokias frazes kaip „tau nepavyks“, „iš tavęs juoksis“, „tu susimausi“, „apsišiksi iš baimės“. Jos keikiasi ir judina autobusą, net dreba kinkos, ir rankos vos laikosi ant vairo. Jeigu pasiduosi toms baimėms, kurios lieps sukti tai kairėn, tai dešinėn, nuvažiuosi velniai žino kur. Tikriausiai praleisi daug labai gerų stotelių, iškrypsi iš maršruto - iš savo tikslo, iš galutinės stotelės tą dieną (sustojimas gali vadintis DARBO POKALBIS arba NAUJA PAŽINTIS, SPORTO KLUBAS, o gal net ŠEIMYNINIS GYVENIMAS).

BET. Gera žinia yra ta, kad vairuotojas esi TU. Tu gali liepti išlipti per daug triukšmaujančiai baimei. Gali nekreipti dėmesio ir ji pati išlips, kai jai nusibos. Arba gali su ja susidraugauti ir mandagiai paprašyti užčiaupt savo kakarinę. Svarbiausia - nenukrypti nuo maršruto. Kas būtų, jei kiekvienas vairuotojas važiuotų ten, kur liepia jo keleiviai? O kas bus, jei tavo autobusą vairuos baimės? Think about it :)

Rodyk draugams

Gairės: , ,

girdėti vaizdus, matyti garsus

pastovimpashnekam ● 2016-06-20

Būna, atsiduri kažkokioj tarsi nežemiškoj būsenoj. Dažniausiai prieš pat pabundant, kai dalis tavo kūno dar tebemiega, sapnuoja kažką, o dalis jau yra nubudęs, įžengęs į realų pasaulį. Ir tie du pasauliai tarsi susijungia vienu metu, tu nei miegi, nei esi pabudęs - nerandu geresnio apibūdinimo tam, kaip vaizdų girdėjimas ar garsų matymas.

Dažniausiai taip būna po košmaro. Taip, tikrai, dažniausiai po jo. Pasąmonė kažkuriam sapno etape supranta, kad sapnuoji - gali net sau įžnybti ar garsiai pasakyti „TAI TIK SAPNAS“. Tuomet loginė sapno seka subliūkšta, ir pradedi busti. O paskui, tą pačią dieną ar po keleto jų pajunti de javu.

Dauguma žmonių prieš pat užmiegant pajunta kritimo jausmą, ir nusipurto - juos tarsi mini traukuliai - ne, tikriausiai reiktų sakyti vienas traukulys - ištinka. O aš taip „purtausi“ visą naktį. Kartais rėkiu.

Jeigu tik būtų įmanoma nupiešti ar užrašyti, kaip atrodo tas „girdėti vaizdus-matyti garsus“ momentas. Bet jis toks trumpas, kad atmintis nepajėgia jo išsaugoti ilgam.

***

Kartais atrodo, kad ir gyvenimą ne gyveni, o prasapnuoji.

Rodyk draugams

Gairės: ,