BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

pastovimpashnekam

komforto zona. komforto zona?

pastovimpashnekam ● 2017-03-31

Kažkaip pastaruoju metu tik susiprotėjau, kad komforto zona nebūtinai būna komfortiška. Kartais net labai nekomfortiška, in fact.

Facebook puslapyje, pavadintame tiesiog Psichologija, mačiau labai gerai tokią nekomfortišką komforto zoną apibūdinantį paveikslėlį: mergina sėdi ant skruzdėlyno, tačiau nuo jo pakilti jai trukdo tokios mintys, kaip „jei pasėdėsiu ilgiau, galbūt man pradės patikti“, „kentėjimai žmogų padaro geresniu“, „o jei kitam skruzdėlyne dar blogiau?“. Bet ji net nepagalvoja, kad jai apskritai nebūtina sėdėt skruzdėlyne. Tokia mintis net nekyla.

Tikriausiai ne kartą teko atsidurt tokioj situacijoj, kai ji netenkina, ir tikrai geriau būtų „iš jos išeiti“, bet tas išėjimas gąsdina. Nes ką žmonės pamanys, nes juk kiti taip gyvena, kodėl aš negaliu. Ypač būna sudėtinga nutraukt santykius su antrąja puse ar darbu.

Pagalvokim. Jei kyla mintis užbaigti santykius, juose kažkas tikrai negerai. Gali būt, kad jau n+k kartų bandyta kažką keisti. Ar vis dar bandoma. Jei tai daro abi pusės - vilties yra. Tačiau jeigu nieko daryt net nebandoma, tačiau tikimąsi, kad viskas kažkaip susitvarkys? Ne. Natūraliai, anksčiau ar vėliau kils noras tokius santykius užbaigti. Tada ir iškyla komforto zonos klausimas.

Mes pripratę vienas prie kito. Pasidalinę darbais.

Ne taip ir skaudžiai mane muša, o jei kita(s) muš skaudžiau?

Aš viena(s) nesugebėsiu išgyvent, nuoma brangi. O dirbt pradėt visai nenoriu.

Su darbu, kaip tai beskambėtų, išsiskirt kartais atrodo dar sunkiau. Ypač jei jame dirbta 10+ metų. Pažįstami veidai, aiškios taisyklės, per daug nevarginantis pokyčių nebuvimas - ko ne komforto zona?

Visur gerai, kur mūsų nėra, bet ar tikrai kitur žolė žalesnė?

Čia bent jau žinau, kad kai direktorius ateina su žaliu švarku, geriau jam į akis nelįst, o kiek laiko prireiks, kol suprasiu, kada kur nelįst kitam šefui?

Per septynis metus „užaugau“ iki 1000 eur „į rankas“, kur man tiek mokės?

***

Pokyčiai gąsdina. Ir taip bus visada. Bet argi nesinorėtų, geriau vėliau nei niekad, susikurt iš tiesų komfortišką komforto zoną?

Rodyk draugams

ką žmonės (ne)dirba visą dieną

pastovimpashnekam ● 2017-03-26

Pirmąkart gyvenime priėmiau sprendimą kurį laiką nedirbt.

Dirbau nuo trečio bakalauro kurso. Kai darbas užknisdavo, ieškodavau kito, ir trečiadienį palikdama senąjį darbą, ketvirtadienį jau dirbdavau kitame. Dažniausiai toks darbų keitimas lemdavo, kad nuo vilko ant meškos užšokdavau ir ja netoli tenujodavau.

Žinoma, kiekvienam darbe atrasdavau kažką, kas man visą gyvenimą pravers ir darbe, ir gyvenime (kol kas man šie du dalykai - atskiri). Išmokau bendrauti su įvairių tautybių, charakterio ir amžiaus žmonėmis, multitaskinti, skaičiuoti. Radau nerealiai fainų kolegų, su kuriais iki šiol bendrauju. Sustiprinau pasitikėjimą savim (nors kruopelyte).

Tačiau ilgainiui pradėdavau jaustis ne savo vietoj. Iki paskutinio darbo, kurį dirbdama pajutau: „valio, čia man!“. Gaila, kad biurokratiškas, atrodo, jaunos įmonės valdymas paskatino ją palikti… Taigi, aš pirmąkart atsidūriau darbo biržoj.

Pirmas žavus šią instituciją apibūdinantis dalykas - pastatas, kuriame ji įsikūrusi. Maps‘uose pasižiūrėjau į jį ir pagalvojau „šitą tikrai greit rasiu“. Pasirodo, tokių, kaip mano draugė sakė, arklides primenančių pastatų tam rajone - pilna.

Tikėjausi tame pastate rasti daugybę nuo gyvenimo ir alkoholio pavargusių veidų. Nieko panašaus - pilna įvairaus amžiaus puikiai atrodančių žmonių, ir tik vienas kitas su sportinėm kojinėm aukštakulniuose bateliuose. Viena biržos darbuotoja avėjo tokius pat batus, kaip mano, kažkodėl tai privertė pasijust jaukiai.

Kol kas 2 darbo dienas praleidau kaip bedarbė. Per jas buvau dviejuose darbo pokalbiuose, dukart aplankiau biržą, gimnaziją, į kurią sesė ruošiasi stoti. Susitikau su draugėm, pamėčiau į kašę, o svarbiausia - į valias atsidžiaugiau grynu oru. Pasinaudojau proga prisėsti ant kiekvieno saulės atokaitoj esančio suolelio - kaip tik pirmąsias mano bedarbystės dienas buvo nerealiai gražus oras. Pirmadienį - vėl į darbo pokalbį.

Jausmas, kai žinai, kad kurį laiką galėsi darbo dienomis keltis ne 6, o 8 val. ryte, ir tik dėl to, kad nori, o ne dėl to, kad reikia - nerealus. Dirbti labai noriu, bet poilsio be aiškaus jo pasibaigimo deadline’o man jau labai reikėjo. Tą rodo ir mano suprastėjusi atmintis. Net blog‘ą 5 mėnesius buvau pamiršus. Sau norėčiau palinkėti to, ko palinkėjau paskutiniems kolegoms išeidama - gero vėjo. Emocinio, materialinio ir kūrybinio.

Rodyk draugams

„tiltą tiesim tada, kai prieisim upę“

pastovimpashnekam ● 2016-10-15

Ar pažįstamas jausmas?

Atsibundi ryte, dar nespėji dorai akių pramerkt, o mintyse - jau klausimai: kaip spręsiu tą, aną, kaip suderinsiu šiandienos darbus su studijom, vaikus su vyru, pasimatymus su nebaigtais darbais, skolas su naujais pirkiniais…

Būna, problemos dar tarsi nėra (ji - tik numanoma, o neretai - išsigalvota), o mes jau ieškom sprendimo jai, jau užbėgam nebūtinai nutiksiantiems įvykiams už akių. Psichologai sako, kad tokiu būdu žmogus tarsi bando sau susigalvoti apsaugos mechanizmą, kad nutikus kažkokiai nepalankiai situacijai, jis jau turėtų sprendimą, jau galėtų pamanyt: „o, apie tai jau galvojau, tad žinau, kaip elgtis“. Nes jei kada nors jau esam buvę kokioj nors situacijoj, kur kas lengviau atrodo ją išspręst. Bet ar tikrai?

Mano vadovas dažnai klausia: „Raimonda, o tau yra kada nors taip buvę, kad…“ ir įvardina kokią nors jam kilusią problemą. Taip, yra. Ne, niekada. Koks skirtumas. Juk problema iškilo DABAR ir reikia rast jai sprendimą BŪTENT DABAR ir būtent šiai problemai, o ne kokiai nors panašiai.

Problemą reikia spręsti tada, kai ji kyla. Išskyrus, žinoma, tuos atvejus, kurie neabejotinai iškils - ką darysim, jei darbuotojas išeis iš darbo, ką darysim, jei buto savininkas lieps išsikraustyt iš nuomojamo buto, ką darysim, jeigu esam vieniša dirbanti mama, o vaikas susirgs. Bet dažniausiai problemos, apie kurias pagalvoji tik atsibudęs, nebūna tokio masto.

Pabudau šį šeštadienio rytą 7:35 ir pradėjau galvot apie jau kitos savaitės iššūkius. Kam? O gal jų visai nebus? O gal bus, bet visiškai kitokių (aš apie juos nežinau, tad ir galvos sukt nėr ko). „Tiltą tiesim tada, kai prieisim upę“ - labai geras požiūris. Nes upės gali ir nebūt. Arba atsirast jūra. Tada jau reiks laivo, o ne tilto.

Rodyk draugams

Gairės: , ,

kiekvienas mes turim savo istoriją

pastovimpashnekam ● 2016-08-08

Ir niekada nežinai, kada žmogus, kurio nematei septynis metus, tave nustebins gebėjimu su vaikučiu ant rankų keliauti po pasaulį, kai pats nenukeliauji toliau savo darbo vietos. O ant rankų nei žiedo, nei vaikų nėra. Kiek skirtingų istorijų ir gyvenimo būdų gali turėti žmonės, su kuriais praleidai dvylika metų vienoj trijų aukštų patalpoj, ir maneisi viską apie juos žinantis. Bet nežinojai. Nei apie tatuiruotes, nei apie planus iškeisti kates į vaikus, nei apie gebėjimą kurti nuostabaus grožio aksesuarus, nei apie alkoholio atsisakymą, nes sportuot geriau ir įdomiau. Nei apie pakeistus darbus, nei apie pakeistus vyrus. Nei to fakto, kad jie gali norėt susitikt, nors yra pasyviai aktyvūs šiuo klausimu. :) Ir kažkodėl per klasės susitikimą papasakoji savo seniai matytiems klasiokams daugiau negu žino kai kurie tavo draugai.

Ir supranti, kad nėra neįdomių žmonių. Nėra neprestižinių darbų. Yra tik įdomūs ir ne, gerai apmokami arba ne. Lygiai taip pat nėra ir neprestižinių gyvenimo istorijų. Visos jos skirtingos, visų pradžia puikiai paaiškina jų eigą ir pabaigą. Nes viskas ateina iš vaikystės ir visada yra dvi kategorijos istorijų: tos, kur iš vaikystės pasimokėm ir tos, kur ne.

Pasijunti keistai, kai tavo klasiokė išmeta tave iš draugų, nes baigė studijas užsieny, susirado kitą draugę moksliukę, ir tu su savo lietuvišku magistru bei nejuokingais ir / arba neįdomiais post’ais facebook’e jai jau NE LYGIS.

Ir kartais nepažįstamam žmogui lengviau išsipasakot negu tam, kurį vadini draugu jau gerą dešimtmetį. Kad ir virtuvėj per pietų pertrauką. Arba net per darbo pokalbį (ir man tai yra padėję gauti darbą - taip, tai paneigia visas teorijas, ką reikia sakyt, ir ko - ne!). O kartais ir autobuse kas nors tau savo papasakoja. Ar poliklinikoj. Kažkaip reikia tas istorijas priimt, kažkur užrašyt. Nebūtinai rašalu, galima tiesiog žodžiais, emocijom, ne popieriaus lape, o savo viduj.

Kiekvienas mes turim savo priežastis. Ir savo istoriją. Papasakok man savąją, norėčiau ją išgirst.

Rodyk draugams

baimių autobusas

pastovimpashnekam ● 2016-06-21

Baimių autobuso idėją pasivogiau iš vienos psichologės.

Jeigu kiekvienąkart, kai bijome kažkur eiti ar kažką daryti (pvz, eiti į darbo pokalbį, sakyti viešą kalbą, realiai susitikti su žmogumi, su kuriuo iki tol buvai pažįstamas tik internetiniuose viduriuose, (s)kristi parašiutu), įsivaizduotume save kaip autobuso vairuotoją, kuris veža pilną autobusą baimių, gyventi būtų paprasčiau.

Taip, tos baimės - kaip maži monstrai. Jos nuolat rėkia, kartoja tokias frazes kaip „tau nepavyks“, „iš tavęs juoksis“, „tu susimausi“, „apsišiksi iš baimės“. Jos keikiasi ir judina autobusą, net dreba kinkos, ir rankos vos laikosi ant vairo. Jeigu pasiduosi toms baimėms, kurios lieps sukti tai kairėn, tai dešinėn, nuvažiuosi velniai žino kur. Tikriausiai praleisi daug labai gerų stotelių, iškrypsi iš maršruto - iš savo tikslo, iš galutinės stotelės tą dieną (sustojimas gali vadintis DARBO POKALBIS arba NAUJA PAŽINTIS, SPORTO KLUBAS, o gal net ŠEIMYNINIS GYVENIMAS).

BET. Gera žinia yra ta, kad vairuotojas esi TU. Tu gali liepti išlipti per daug triukšmaujančiai baimei. Gali nekreipti dėmesio ir ji pati išlips, kai jai nusibos. Arba gali su ja susidraugauti ir mandagiai paprašyti užčiaupt savo kakarinę. Svarbiausia - nenukrypti nuo maršruto. Kas būtų, jei kiekvienas vairuotojas važiuotų ten, kur liepia jo keleiviai? O kas bus, jei tavo autobusą vairuos baimės? Think about it :)

Rodyk draugams

Gairės: , ,

girdėti vaizdus, matyti garsus

pastovimpashnekam ● 2016-06-20

Būna, atsiduri kažkokioj tarsi nežemiškoj būsenoj. Dažniausiai prieš pat pabundant, kai dalis tavo kūno dar tebemiega, sapnuoja kažką, o dalis jau yra nubudęs, įžengęs į realų pasaulį. Ir tie du pasauliai tarsi susijungia vienu metu, tu nei miegi, nei esi pabudęs - nerandu geresnio apibūdinimo tam, kaip vaizdų girdėjimas ar garsų matymas.

Dažniausiai taip būna po košmaro. Taip, tikrai, dažniausiai po jo. Pasąmonė kažkuriam sapno etape supranta, kad sapnuoji - gali net sau įžnybti ar garsiai pasakyti „TAI TIK SAPNAS“. Tuomet loginė sapno seka subliūkšta, ir pradedi busti. O paskui, tą pačią dieną ar po keleto jų pajunti de javu.

Dauguma žmonių prieš pat užmiegant pajunta kritimo jausmą, ir nusipurto - juos tarsi mini traukuliai - ne, tikriausiai reiktų sakyti vienas traukulys - ištinka. O aš taip „purtausi“ visą naktį. Kartais rėkiu.

Jeigu tik būtų įmanoma nupiešti ar užrašyti, kaip atrodo tas „girdėti vaizdus-matyti garsus“ momentas. Bet jis toks trumpas, kad atmintis nepajėgia jo išsaugoti ilgam.

***

Kartais atrodo, kad ir gyvenimą ne gyveni, o prasapnuoji.

Rodyk draugams

Gairės: ,

žmonės, kurie…

pastovimpashnekam ● 2016-06-05

Žmonės, kurie ruošiasi išeiti iš darbo man tam tikra prasme primena žmones, norinčius nusižudyti: jie ilgai apie tai kalba, išgyvena, liūdi, verkia, visiems kartoja, kad tai padarys, ir galiausiai… arba išeina ir visus palieka, arba taip ir neišeina, kol niekas nebekreipia dėmesio į jų grasinimus.

Žmonės, kurie vasarą skundžiasi, kad karšta arba žiemą - kad šalta. Jie man visada išliks mistika. Gal todėl, kad mano vidinis termostatas sutrikęs, ir žiemą man dažnai būna karščiau, o vasarą - šalčiau nei kitiems. Prisiekiu, mieliau karštą vasaros dieną stovėsiu prie laužo, nei jausiu, kaip mano kaulus laužo tiesiai į strėnas pučiantis kondicionierius.

Žmonės, kurie išsilieja ant kitų. Nebūtinai rėkdami. Dažniau - ironizuodami tavo žodžius ar būsenas. Ironija - ir apsauginis kremas, ir galingas ginklas: ji padeda išverti net sunkiausius gyvenimo išbandymus ir leidžia pasijuokti iš savo nesėkmių, tačiau kartu ji - žudanti: žodžiu gali primušt greičiau ir skaudžiau nei kumščiu, jei moki ir nori.

Žmonės, kurie kas rytą atsikelia iš lovos, nors jiems tai prakeiktai sunku. Kurie prisiverčia eiti į darbą, reguliariai valgyti ir ne per daug miegoti, kuriems kiekviena diena - kaip kova. Vieni juos smerkia, vadina tinginiais, kurie nesusitvarko su savo psichologinėm problemom ir tampa (geriausiu atveju) savo arba (blogiausiu atveju) kitų našta.  Kiti juos supranta ir palaiko (deja, dažniausiai už tai jiems reikia susimokėti). Žmonės, kurie kartais sugeba apsimesti laimingais, o kartais net patys tuo patiki, o iš tikrųjų…

Žmonės, kurie kitiems žmonėms yra žmonės. Džiaugiuosi, kad pastaruoju metu tokių sutinku vis daugiau. Gal rytoj bus lengviau išlipti iš lovos :) Labanakt.

Rodyk draugams

ant ledo

pastovimpashnekam ● 2016-03-06

Visai pamiršau, kad pavasaris dar tik kalendorinis, ir užsimaniau pasėdėti prie ežero.

Ežero paviršius iš tolo atrodė tvirtas, tačiau priėjus arčiau paaiškėjo, kad visi jo kraštai jau aptirpę. Norėjau pasivaikščioti šiuo, ko gero, jau paskutiniu ledu, tačiau buvau paprotinta, kad tai būtų pernelyg rizikinga.

Ir lyg akibrokštas šiam teiginiui ant kranto pasirodė senukas. Net neapsimetė, kad tikrina ledo tvirtumą, ir drąsiai žengė į ežerą. Ledui traškant, bet, ačiū Dievui, neįlūžtant, jis atsisuko į mane ir tarė:

- Tikriausiai atlaikys. O jei ir ne - menka bėda! Valstybei juk ir taip sunku. Jai bus lengviau, kai manęs nereikės išlaikyt.

- Žinokit, kažin, ar Jus ištrauksim, jei įlūšit, - sunerimau.

- Nereikės. Jau senas aš, nebeverta.

Ir pasileido beveik tekinom ežero viduriu. O aš sėdėjau išsižiojusi, širdis plakė, kaip išprotėjus. Lyg aš tuo ledu bėgčiau, o ne nepažįstamas vyriškis.

- Matyt, adrenalino trūksta, - išgirdau.

Pavasari, ateik, čia žmonės baigia išprotėti.

Rodyk draugams

noriu. galiu. reikia. privalau.

pastovimpashnekam ● 2016-01-30

Kodėl, atrodo, net labai savarankiško, suaugusio žmogaus gyvenime dažnai „noriu“ ir „galiu“ išstumia „reikia“ ir „privalau“?

Mes turime tiek įsipareigojimų: finansinių, socialinių, dvasinių ir visokių kitokių, dažnai net nesuprasdami, kad daugelį iš jų ant savo galvos užsikrovėme ne dėl to, kad „noriu“ ir net ne dėl to, kad „galiu“, o dėl to, kad „reikia“, „privalau“. Norim būti naudingi savo šeimai, savo draugams, savo darbdaviams, visuomenei, o kaip su buvimu „naudingu“ pačiam sau?

Daugumos psichologinių krypčių šalininkai teigia, kad pirmiausia reikia atsižvelgti į savo poreikius. Ne savo aplinkinių (net - ir ypač - ne savo vaikų, ne savo tėvų), o SAVO. Ar daugelis iš mūsų drįsta tai padaryti?

Nežinau, gal tai susiję su kultūriniu palikimu, su vieta, kurioje augi. Dauguma lietuvių yra įpratę tenkinti savo šeimos narių įgeidžius; stoti mokytis ten, kur pataria tėvai ar kiti giminaičiai, net jei tai nesutampa su tuo, ką pats norėtum veikti gyvenime, Lietuvoje yra ganėtinai įprasta. Lankyti būrelius, kurių vaikas pats nenori, bet tėvai sako, kad reikia, taip pat nėra retas reiškinys. Esu dirbusi aukle šeimoje, kurioje dešimtmetė buvo priversta lankyti gimnastiką, nors jos nekentė. Ar tai normalu? Ar tikrai tėvai visada žino, kas geriausiai jų vaikui? Tikriausiai ne. Tik kitas klausimas: ar tikrai visada mes patys žinome, kas mums geriausia?

Kodėl keisti darbus, butus ir antrąsias puses mūsų, jaunų žmonių, tarpe yra įprasta? Ko mes ieškom ir ko nerandam? Atsakymas vienas - SAVĘS. Sako, nuo savęs nepabėgsi. O man atrodo, kad mes tik tai ir darome: bėgame. Ko mes bijom? Kad išmetę visus „reikia“ ir „privalau“ netyčia priartėsime prie to, ko „norime“? Ar bijom „tų kitų“ nuomonės, kai pradėsim elgtis taip, kaip geriausia mums, o ne jiems?

Rodyk draugams

apie santykius su žmonėmis ir kitais gyvūnais

pastovimpashnekam ● 2016-01-02

Niekada nemaniau, kad santykiai yra lengvas dalykas.

Nuo pat mažens su draugais žaisdama kieme supykdavau ant jų už kažkokius menkniekius, už visiškai nereikšmingus dalykus, kaip antai, kad žaisdami slėpynes jie truputį greičiau už mane pasislėpdavo ar ne visada sąžiningai lošdavo kvadratą, užmindami ant linijos, pasakydavo, kad mano iš antrų rankų pirktos kelnės jau senokai nemadingos ar pašiepdavo, kad greitai susigraudinu.

Iki šiol draugystės man mezgasi sunkiai, o nutrūksta taip lengvai, kaip užgęsta drugelio gyvybė jam smarkiai prisiplojus prie lekiančio automobilio stiklo. Mane suprasti sunku, mano nuolatinių skundų apie nestandartinės šeimos gyvenimo subtilybes klausytis visiems atsibosta, tad galiausiai ir taip negausus draugų būrys susiaurėjo iki skaičiaus, kuris nesiekia vienos rankos pirštų. Ir tai dažniausiai tampu jų „antruoju planu“; jie susitinka su manim tada, kai kiti planai „neišdega“.

Pykstu už neištesėtus aplinkinių pažadus. Jei ilgai nematyta draugė pažada grįžt į Lietuvą arba iš kurio nors Lietuvos miesto atvažiuoti pas mane į sostinę, ir atėjus mano kalendoriuje pažymėtai datai visgi pakeičia planus, man būna taip skaudu, kad nuoskaudą pakeičia pyktis ir aš iš keršto nepasveikinu jos su gimtadieniu, jeigu ji facebook’e paslepia savo gimimo datą (jei vis dėlto nepaslepia, sąžinė neleidžia nepasveikint).

Su vaikinais dar sunkiau. Pradžioj, „rožiniam periode“ galiu pamiršt visą pasaulį ir atiduoti tam vienam žmogui visas mintis, sielą ir kūno dalis (kokią antrą pažinties savaitę jau paaukočiau inkstą net nemirktelėjusi), tačiau po kelių mėnesių mane pradeda nervinti, kaip jis valgo, žiūri, daro kažkokias keistas mimikas ar skaldo niekam nejuokingus juokelius, iš kurių prieš tai žvengdavau kaip hiena.

Buitis ir rutina santykius nužudo visiškai. Būdama tikrai lieva namų šeimininkė, tinginė ir tikrai dažniau nei savaitę per mėnesį PMS’inės nuotaikos, kabinėjuosi prie smulkmenų ir niekuo nenustebinu savo antrosios pusės - nebent kokiu nors ypatingu isterijos priepuoliu ar savo kulinariniais nesugebėjimais.

Tai, kad nerandu ryšio net su žmonėmis, į kuriuos lyg ir labiausiai esu panaši iš visų gyvūnų, natūraliai veda prie to, kad kitų gyvūnų nemėgstu iš viso. Kažkur skaičiau, kad čia kažkokio psichologinio sutrikimo požymis. Mane net žuvytės užknisa, ką jau kalbėti apie plaukų turinčias būtybes.

***

O aplink pilna žmonių, kurie labai gražiai sutaria su aplinkiniais. Merginų, kurios tik ir laukia, kol jų vaikinai priklaups ant kelio per Kalėdas, Valentino dieną, Naujuosius ar jų gimtadienį (o ne bijo tokio scenarijaus). Seserų, kurios dalinasi paslaptimis (o ne rėkia viena ant kitos). Draugių, kurios gali viena kitai paskambinti vidurnaktį. Bendradarbių, kurie tarpusavyje atvirai bendrauja ir vieni kitiems padeda, o ne dalyvauja konkurse „kas geriau pasiteisins, kodėl negali sėdėti viršvalandžių ir užkrauna savo darbus kitiems“.

***

Naujųjų Metų proga atsiprašau visų, kurie mane pažįsta, ir ant kurių be reikalo ar iš reikalo ar net su reikalu supykau. Nebūkim šiais metais kaip beždžionės, susitikim ir pasijuokim vieni iš kitų draugiškai!

Su meile,

R.

Rodyk draugams