BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

pastovimpashnekam

baimių autobusas

pastovimpashnekam ● 2016-06-21

Baimių autobuso idėją pasivogiau iš vienos psichologės.

Jeigu kiekvienąkart, kai bijome kažkur eiti ar kažką daryti (pvz, eiti į darbo pokalbį, sakyti viešą kalbą, realiai susitikti su žmogumi, su kuriuo iki tol buvai pažįstamas tik internetiniuose viduriuose, (s)kristi parašiutu), įsivaizduotume save kaip autobuso vairuotoją, kuris veža pilną autobusą baimių, gyventi būtų paprasčiau.

Taip, tos baimės - kaip maži monstrai. Jos nuolat rėkia, kartoja tokias frazes kaip „tau nepavyks“, „iš tavęs juoksis“, „tu susimausi“, „apsišiksi iš baimės“. Jos keikiasi ir judina autobusą, net dreba kinkos, ir rankos vos laikosi ant vairo. Jeigu pasiduosi toms baimėms, kurios lieps sukti tai kairėn, tai dešinėn, nuvažiuosi velniai žino kur. Tikriausiai praleisi daug labai gerų stotelių, iškrypsi iš maršruto - iš savo tikslo, iš galutinės stotelės tą dieną (sustojimas gali vadintis DARBO POKALBIS arba NAUJA PAŽINTIS, SPORTO KLUBAS, o gal net ŠEIMYNINIS GYVENIMAS).

BET. Gera žinia yra ta, kad vairuotojas esi TU. Tu gali liepti išlipti per daug triukšmaujančiai baimei. Gali nekreipti dėmesio ir ji pati išlips, kai jai nusibos. Arba gali su ja susidraugauti ir mandagiai paprašyti užčiaupt savo kakarinę. Svarbiausia - nenukrypti nuo maršruto. Kas būtų, jei kiekvienas vairuotojas važiuotų ten, kur liepia jo keleiviai? O kas bus, jei tavo autobusą vairuos baimės? Think about it :)

Rodyk draugams

Gairės: , ,

laiko vagys

pastovimpashnekam ● 2015-10-22

Mano, amžiną atilsį, tėvas sakydavo: „juo skubini, juo su**nė“. Bent dėl kažko jis buvo teisus. Jeigu kur nors skubu, tai kas nors (viešasis transportas, oras, aplinkiniai, bet dažniausiai - aš pati) pavagia mano laiką, kurį ir taip „taupau“, kad kuo anksčiau grįščiau namo po darbo, atlikčiau visas pareigas (ypač pavalgyt ir parašyt ką nors), ir galėčiau palaimingai užmigt, penktą vakarą iš eilės bandydama pabaigt tą patį filmą.

Šiandien įsėdau į 88 autobusą. Vilniuje gyvenu nuo 2009-ųjų rudens, bet nei velnio dar neišmokau, kas kur važiuoja. Maniau, sutaupysiu laiko. Greitasis autobusas turėjo atvažiuoti po 15 minučių, o tas prakeiktas 88 - po vienuolikos. Žinoma, nepasižiūrėjau, kad greituoju autobusu per dešimt minučių įveikiamą atstumą tas dvigubas aštuonetas, važiuodamas tiesiai per aplink vos pajėgia įveikt per valandą. Tai pasivažinėjau. O dar reikėjo draugei dovanų nupirkt, pasiimt lęšius iš paštomato, grįžus 2 straipsnius apie plastikos chirurgiją parašyt.

Kaskart bandydama sutrumpint savo įprastą maršrutą, kažkaip sugebu susimaut ir jį dar labiau prailgint. Freud’as sakytų, kad aš pasąmonėje specialiai bandau kuo labiau nutolint grįžimą namo ar atvažiavimą į darbą, bet Freud’as nežinojo, kad būna tokių išimčių, kaip aš - na, tiesiog žioplų. Ar labiau tiktų apibūdinimas tingių?

Aš tingiu pasižiūrėt, kokias stoteles pravažiuoja autobusai. Ieškot tos pačios prekės skirtingose parduotuvėse, kad išsiaiškinčiau, kur pigiau. Skaityt visą email’ą. Išklausyt pasakojimo iki galo. Užtat netingiu miegot ir valgyt.

Labanakt.

Rodyk draugams

Pradedančiosios keliauninkės įspūdžiai: UK

pastovimpashnekam ● 2015-03-30

Kaip jau minėjau anksčiau, per savo jau beveik ilgą gyvenimą beveik niekur nesu keliavusi. 2010 m. pirmąkart buvau užsienio šalyje ir pirmąkart skridau lėktuvu (tąkart į Göteborg, Švediją), šį vasarį apsilankiau pirmojoje iš kaimyninių šalių (Latvijoje), o vakar grįžau iš lietuvių (vis dar) antrosios tėvynės.

Mano įspūdžiai tiek patyrusiems keliautojams, tiek nuolat pasishopʼinti į užsienio šalis vykstantiems tautiečiams pasirodys menki ir nereikšmingi, bet kas man ne dzin, čia juk mano e.dienoraštis, right?

Skridau pas draugę (ji yra super-kulinarė, super-sveikos-mitybos šalininkė, super-gera žmona ir super-draugė, kuri specialiai dėl manęs dirbo po 12 valandų, kad man atskridus turėtų laisvą savaitgalį). Kelionė buvo trumpa: penktadienį vakare atskridau, sekmadienio naktį grįžau (ir šiandien darbe limpančiomis akimis žiūriu į tolį… t.y., monitorių).

Taigi, apie trumpos kelionės trumpus įspūdžius.

Mintyse turėjau to-do-list tradicinių dalykų, kuriuos reikia padaryti, nuvykus į Londoną. Nusifotografuoti prie raudonos telefono būdelės - check (gaila, kad nežinojau, kad jos kartais naudojamos kaip viešieji tualetai - nebūčiau atidarius durų), dviaukščio autobuso - check, BigBen - check, liūtų statulų - check. Ką nors nusipirkti Primarkʼe - check (gėlėta suknelė pavasariui „ant sukūdimo”, kurio nebus). Išgerti Starbucks kavos - check (atleisk, drauge iš UK, grįždama oro uoste vis tiek tai padariau, tu buvai teisi - neskani!), dar ragavau organiškos kavos PRET - kur kas geriau!

Susimauti „kaip kaimietei Beverli Hilse“ - check (nesupratau, kad nejudanti statula iš tikrųjų yra judanti ir vos nuo dviračio nenuverčiau mimo. Užtat nusifotografavau su giltine - how cool is that???). Nufotografuoti Fifty shades of Grey psichozės apraiškas - check (ten yra sex-shopʼas šiuo pavadinimu). Rasti knygyną, kuriame nėra Fifty shades of Grey apraiškų - check. Pamatyti, ką reiškia kažkurios lietuviškos grupės dainos „Londone lietus…” žodžiai - check.

Žodžiu, kelionė „nusisekė”.

Tiesa, skrendant nepavyko išvengti nemenkų oro duobių, tarpais atrodė, kad labai greit „žemėjam“ ir vienas keleivis stiuardesės paklausė: „Ar lėktuvo kabinoj tikrai vis dar yra du pilotai?”. Šiandieninės aktualijos…

Rodyk draugams

Gairės: ,

Viešojo transporto ypatumai

pastovimpashnekam ● 2015-03-24

Jeigu jautiesi vienišas ir nelaimingas - naudokis viešuoju transportu. Kai veidu prisispausi prie durų stiklo, pasijutęs kaip silkė skardinėje, o tavo plaukus prispaus svetima prakaituota ranka, suprasi, kad vienatvei šiam pasauly vietos tiesiog nėra.

Kartais važiuodama į/iš darbo apsimetu, kad klausausi muzikos, o iš tikrųjų klausau, ką žmonės kalba viešajame transporte. Apie sofos ir tapetų spalvų (nesi)derinimą, apie karą, apie vakaro planus (pvz, viename Kauno troleibuse girdėjau, kaip du dvylikamečiai vakare planuoja „kitai gaujai“ nuleisti padangas. Įdomu, kokias? Gal dviratuko?)

Kvepalų, vakarykščių išgertuvių, išmetamųjų dujų, benamių ir prakaito kvapų jūra nustelbia bet kokias mintis apie problemas ir nuspalvina kasdienybę ryškesnėm spalvom. Nejučia pagalvoji: „Pats kaltas, kad neišmokau vairuot.“

Nepaisant viso to, mėgstu viešąjį transportą už jo suteiktą galimybę pasiruošti galybei kolių ir egzaminų. Už teisę porą valandų per dieną skaityti knygas. Klausytis M-1. Miegoti. Gerti kavą ir žiūrėti į pakelės reklamas bei pavasarėjantį-žiemėjantį-vėl pavasarėjantį Vilnių. Parašyti tekstą apie viešąjį transportą. Sudaryti pirkinių sąrašą. Pabūti su savim…

Rodyk draugams

Keistos mintys viešajame transporte

pastovimpashnekam ● 2015-03-10

Dažnai naudojuosi viešuoju transportu. Neturiu automobilio. Ir teisių. Ir šiaip sugebėjimo vairuot.

O keliaujant šiuo būdu turiu (per) daug laiko.

Kai dar buvau studentė (prieš 2 mėnesius), važiuodama mokydavausi. Skaitydavau konspektus. Knygas (niekaip nesusijusias su toms, kurias TURĖDAVAU skaityti). Žurnalus. Maisto produktų etiketes ir užrašus autobuse bei ant sienų, kurias matau pro langą.

Kai neskaitau, man kyla keistos mintys. Na, labai keistos.

Pavyzdžiui, šiandien. Važiuoju ir galvoju: „Kokia graži mergina. Ūsiukai tvarkingi, kojų plaukai gražiai sušukuoti.“ What??? Why??? Na, mergina priešais mane tikrai stovėjo, bet nebuvo nei graži, nei su ūsais.

Arba anąkart: „Jeigu dabar autobusas apvirstų arba šiaip jam kas nutiktų, ir man reiktų su visais šitais žmonėm kažkaip vieniems kitus gelbėt, laukt pagalbos, tai kažin su kuriuo iš jų būtų smagu, paprikolintumėm, o kurie būtų tokie „oi, avarija, mes visi žūsim“ ir nu, tipo, nuobodu būtų su jais?“

Arba: „Kažin, ar vairuotojas galvoja apskritai ką nors apie tai, ką jis daro su savo gyvenimu? Jam patinka taip ratais važinėt per dieną? O jeigu jam tiesiog nusibos vienąkart ir jis nuspręs visu greičiu trenktis į sieną, jis mus kaip nors įspės ar mes taip tiesiog ir važiuosim? Kažin kiek iš čia esančių žmonių galvoja va tokias nesąmones? O dieve, tikiuos, iš mano veido nesimato, ką aš galvoju…“

Ir panašiai.

Taigi, geriau jau skaitau, nes kitaip pradedu keistai galvot. O gal keistai galvoju, nes per daug skaitau?

Kartą maža mergaitė važiavo kartu su  manim ir savo močiute autobusu ir pasakojo jai: „Žiūrėk, lėktuvas skrenda. Ten aukštai aukštai. O danguj jam nešalta?“

Rodyk draugams

Ar galite įsivaizduoti 24 metų žmogų, kuris dar praktiškai nėra buvęs užsienyje? Ar galite įsivaizduoti žmogų, kuris yra baigęs universitetą 2 kartus ir nesugeba pats vienas nusipirkti lėktuvo bilietų? Ar galite įsivaizduoti, kad šitas žmogus dirba vieno iš universitetų tarptautinių ryšių skyriuje? Labas, tai aš.

Aš ne tik kad niekada dar nesimaudžiau Misisipėj, bet niekada nebuvau „pigiau“ apsipirkti kaimyninėje Lenkijoje, nevalgiau „Kalev“ produkcijos Estijos lygumose, nevežiau (ir neparsivežiau) kontrabandos iš „rusyno“ ir tik šį savaitgalį pirmą kartą atsidūriau Rygoje! Can you imagine?

Kol gyvenau viena (o dabar mes penkiese: aš, vyras, dvi mano sesės ir brolius), turėjau „atliekamų“ pinigų kelionėms, bet per mažai draugų, su kuriais galėčiau keliauti kartu arba per mažai drąsos kur nors trenktis viena. Kai jau nebegyvenu viena, turiu pakankamai žmonių, kurie „pasirašytų“ su manim kur nors keliaut, bet tam nėra pinigo. Užtat yra komandiruotės. Pirmoji buvo į jau minėtąją Rygą (Latvija), antroji nusimato pavasarį. Bet šis blogas bus nebūtinai apie tai. Čia šiaip, vietoj pasisveikinimo.

Rodyk draugams