BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

pastovimpashnekam

per / (ne)pakankamai sena

pastovimpashnekam ● 2017-04-29

Per vieną pietų pertrauką su ex-bendradarbėm ėjom kalbėdamos kažką apie kažką. Konteksto nepamenu, bet mintį užbaigiau sakydama:

- Aš tam jau per sena.

Vienišas maždaug keturiasdešimties metų vyriškis net balsu nusižvengė.

Man dvidešimt-beveik-septyneri.

***

Aš jau per sena visą naktį nemiegot, o ryte eit į darbą lyg niekur nieko. Per sena valgyt cepelinus pusryčiams ir nestorėt. Per sena kalbėtis telefonu nuo 11 valandos vakaro iki 3 ryto ir visą tą laiką turėt ką pasakyt. Bučiuotis prancūziškai viešoj vietoj vidury dienos, galvodama „man nusišikt!“. Ne dėl to, kad kiti mano amžiaus žmonės to negebėtų - ginkdie, ne! Tiesiog mano vidinis laikrodis šitiems dalykams jau kurį laiką sustojo.

***

Užtat.

Aš jau pakankamai sena, kad galėčiau sakyt „o mano laikais…“ arba „nes aš taip pasakiau“. Pakankamai sena neprisimint, kad kokią nors istoriją jau pasakojau tris kartus; ir kaskart vis kitaip. Sakyt „aš turiu 5 metus darbo patirties” / „esu baigus du aukštuosius/ turiu pakankamai gyvenimiškos patirties. Pakankamai sena pripažint, kad pridariau klaidų. Ir pakankamai sena, kad iš jų pasimokyčiau. Pakankamai sena, kad atleisčiau tiems, kurie mane labai labai įskaudino kažkada. Prieš 13 metų. Prieš metus. Vakar.

***

Ir visgi.

Nepakankamai sena, kad galėčiau pasigirt „pastačiau namą, užauginau medį, pagimdžiau vaiką“. Nepakankamai sena, kad šitiems trims dalykams būčiau per sena. Nepakankamai sena, kad norėčiau ramaus, nekintančio darbo, kuriame nereiktų mokytis ir tobulėt. Nepakankamai sena, kad turėčiau pakankamai proto džiaugtis tuo, ką turiu. Laikyčiau sveikatą brangiausiu turtu. Norėčiau grįžt į kurį nors ankstesnį savo gyvenimo periodą.

***

Gimiau pačiu laiku.

Rodyk draugams

„tiltą tiesim tada, kai prieisim upę“

pastovimpashnekam ● 2016-10-15

Ar pažįstamas jausmas?

Atsibundi ryte, dar nespėji dorai akių pramerkt, o mintyse - jau klausimai: kaip spręsiu tą, aną, kaip suderinsiu šiandienos darbus su studijom, vaikus su vyru, pasimatymus su nebaigtais darbais, skolas su naujais pirkiniais…

Būna, problemos dar tarsi nėra (ji - tik numanoma, o neretai - išsigalvota), o mes jau ieškom sprendimo jai, jau užbėgam nebūtinai nutiksiantiems įvykiams už akių. Psichologai sako, kad tokiu būdu žmogus tarsi bando sau susigalvoti apsaugos mechanizmą, kad nutikus kažkokiai nepalankiai situacijai, jis jau turėtų sprendimą, jau galėtų pamanyt: „o, apie tai jau galvojau, tad žinau, kaip elgtis“. Nes jei kada nors jau esam buvę kokioj nors situacijoj, kur kas lengviau atrodo ją išspręst. Bet ar tikrai?

Mano vadovas dažnai klausia: „Raimonda, o tau yra kada nors taip buvę, kad…“ ir įvardina kokią nors jam kilusią problemą. Taip, yra. Ne, niekada. Koks skirtumas. Juk problema iškilo DABAR ir reikia rast jai sprendimą BŪTENT DABAR ir būtent šiai problemai, o ne kokiai nors panašiai.

Problemą reikia spręsti tada, kai ji kyla. Išskyrus, žinoma, tuos atvejus, kurie neabejotinai iškils - ką darysim, jei darbuotojas išeis iš darbo, ką darysim, jei buto savininkas lieps išsikraustyt iš nuomojamo buto, ką darysim, jeigu esam vieniša dirbanti mama, o vaikas susirgs. Bet dažniausiai problemos, apie kurias pagalvoji tik atsibudęs, nebūna tokio masto.

Pabudau šį šeštadienio rytą 7:35 ir pradėjau galvot apie jau kitos savaitės iššūkius. Kam? O gal jų visai nebus? O gal bus, bet visiškai kitokių (aš apie juos nežinau, tad ir galvos sukt nėr ko). „Tiltą tiesim tada, kai prieisim upę“ - labai geras požiūris. Nes upės gali ir nebūt. Arba atsirast jūra. Tada jau reiks laivo, o ne tilto.

Rodyk draugams

Gairės: , ,

Myliu, iki: ne tik Donskis išeina netikėtai

pastovimpashnekam ● 2016-09-28

Prisimenu, paskutinė žinutė broliui buvo kažkas iš serijos: „Vėl neini į mokyklą, vėl geri savaitėm. Kodėl taip elgies su savo gyvenimu? Prisidirbsi vėl.“ Net nežinau, ar jis ją dar spėjo gaut, ar spėjo perskaityt. Bet neseniai suėjo 5 metai, kai jo nėra, o aš vis dar jaučiuosi kalta dėl tų paskutinių žodžių.

Kai ryte pasakai kažkam „oi, atsiprašau, prikėliau, nepyk, tuoj išsinešdinsiu“ arba „pakalbėsim apie tai vakare“, turbūt nepagalvoji, kad tai gali būti paskutinis dalykas, kurį tam žmogui pasakei, kad to „vakare“ gali nebebūt. O jei išeisi ir nebegrįši, kokius paskutinius tavo žodžius tas žmogus nešiosis? O jei paskutiniai jam pasakyti žodžiai bus „kur, b***, mano raktai?“, o tada jis išeis visam laikui, kaip jausies?

Šiandien tiesinau plaukus prieš veidrodį ir pagalvojau, ką 6 valandą ryto spėjau pasakyt savo artimiems. Labiau norėčiau, kad tai būtų buvę „myliu, iki“.

Rodyk draugams

Gairės: , ,

dalykai apie laimę

pastovimpashnekam ● 2016-02-29

Dalykai, kuriuos reikia daryti, kuriuos galima daryti ir kuriuos norim daryti kartais radikaliai skiriasi vieni nuo kitų. O kartais sutampa. Ir kai sutampa - argi ne tai vadinama laime?

Jau kuris laikas galvoju apie laimę. Dvejoju apie laimę. Svajoju apie laimę. Ir nežinau, kokiam šulinio dugne ji pakasta (ir taip: man šiuolaikinės realijos nesugadina šulinio kaip kažko, kieno dugne yra kas nors gero, vaizdinio). Atrodo, šoktum į tą laimės šulinį, kad purslai į visas puses pažirtų, išsimaudytum jo vandeny ir nenorėtum išnert. [Kai paskutinįkart nėriau, tiesa, ne į šulinį, o į ežerą, mano skausmo skalė Santariškėse siekė 7 balus iš 10, nes už ausies būgnelio pribėgo vandens ir prasidėjo infekcija, kurią nuramino tik dūris į... sielos gelmes.]

Laimė apgaulinga. Kartais ją sukelia natūralus seratoninas, kurį gamina pats organizmas, o kartais tas prakeiktas organizmas savarankiškai šios medžiagos negamina. Tada vieni imasi juodojo šokolado, antri - sekso, treti - antidepresantų. Visos priemonės pateisinamos, kol netampa priklausomybe.

Dalykai, kurie man teikia laimę - kelionės (nebūtinai svetur, galima ir už 20 kilometrų), geras kolegos pokštas darbe, saulė, besileidžianti į jūrą, šiluma (radiatoriaus, šalia esančio žmogaus, kavos puodelio - nesvarbu), mažos raudonos rožės, načios su sūrio padažu, nauji batai, kelias, pievos, įtraukianti knyga ar filmas, po kurio taip ir norisi pabandyti apversti savo gyvenimą per dvi savaites. Kas mane stabdo?

Stabdo kiti dalykai. Įsipareigojimai. Prievolės. Kartais - darbas, o kartais - per daug laisvo laiko.

Laime, įspirk man į užpakalį, aš noriu jaust tavo bato kulną savo sielos gelmėse.

Rodyk draugams

Gairės: ,

apie santykius su žmonėmis ir kitais gyvūnais

pastovimpashnekam ● 2016-01-02

Niekada nemaniau, kad santykiai yra lengvas dalykas.

Nuo pat mažens su draugais žaisdama kieme supykdavau ant jų už kažkokius menkniekius, už visiškai nereikšmingus dalykus, kaip antai, kad žaisdami slėpynes jie truputį greičiau už mane pasislėpdavo ar ne visada sąžiningai lošdavo kvadratą, užmindami ant linijos, pasakydavo, kad mano iš antrų rankų pirktos kelnės jau senokai nemadingos ar pašiepdavo, kad greitai susigraudinu.

Iki šiol draugystės man mezgasi sunkiai, o nutrūksta taip lengvai, kaip užgęsta drugelio gyvybė jam smarkiai prisiplojus prie lekiančio automobilio stiklo. Mane suprasti sunku, mano nuolatinių skundų apie nestandartinės šeimos gyvenimo subtilybes klausytis visiems atsibosta, tad galiausiai ir taip negausus draugų būrys susiaurėjo iki skaičiaus, kuris nesiekia vienos rankos pirštų. Ir tai dažniausiai tampu jų „antruoju planu“; jie susitinka su manim tada, kai kiti planai „neišdega“.

Pykstu už neištesėtus aplinkinių pažadus. Jei ilgai nematyta draugė pažada grįžt į Lietuvą arba iš kurio nors Lietuvos miesto atvažiuoti pas mane į sostinę, ir atėjus mano kalendoriuje pažymėtai datai visgi pakeičia planus, man būna taip skaudu, kad nuoskaudą pakeičia pyktis ir aš iš keršto nepasveikinu jos su gimtadieniu, jeigu ji facebook’e paslepia savo gimimo datą (jei vis dėlto nepaslepia, sąžinė neleidžia nepasveikint).

Su vaikinais dar sunkiau. Pradžioj, „rožiniam periode“ galiu pamiršt visą pasaulį ir atiduoti tam vienam žmogui visas mintis, sielą ir kūno dalis (kokią antrą pažinties savaitę jau paaukočiau inkstą net nemirktelėjusi), tačiau po kelių mėnesių mane pradeda nervinti, kaip jis valgo, žiūri, daro kažkokias keistas mimikas ar skaldo niekam nejuokingus juokelius, iš kurių prieš tai žvengdavau kaip hiena.

Buitis ir rutina santykius nužudo visiškai. Būdama tikrai lieva namų šeimininkė, tinginė ir tikrai dažniau nei savaitę per mėnesį PMS’inės nuotaikos, kabinėjuosi prie smulkmenų ir niekuo nenustebinu savo antrosios pusės - nebent kokiu nors ypatingu isterijos priepuoliu ar savo kulinariniais nesugebėjimais.

Tai, kad nerandu ryšio net su žmonėmis, į kuriuos lyg ir labiausiai esu panaši iš visų gyvūnų, natūraliai veda prie to, kad kitų gyvūnų nemėgstu iš viso. Kažkur skaičiau, kad čia kažkokio psichologinio sutrikimo požymis. Mane net žuvytės užknisa, ką jau kalbėti apie plaukų turinčias būtybes.

***

O aplink pilna žmonių, kurie labai gražiai sutaria su aplinkiniais. Merginų, kurios tik ir laukia, kol jų vaikinai priklaups ant kelio per Kalėdas, Valentino dieną, Naujuosius ar jų gimtadienį (o ne bijo tokio scenarijaus). Seserų, kurios dalinasi paslaptimis (o ne rėkia viena ant kitos). Draugių, kurios gali viena kitai paskambinti vidurnaktį. Bendradarbių, kurie tarpusavyje atvirai bendrauja ir vieni kitiems padeda, o ne dalyvauja konkurse „kas geriau pasiteisins, kodėl negali sėdėti viršvalandžių ir užkrauna savo darbus kitiems“.

***

Naujųjų Metų proga atsiprašau visų, kurie mane pažįsta, ir ant kurių be reikalo ar iš reikalo ar net su reikalu supykau. Nebūkim šiais metais kaip beždžionės, susitikim ir pasijuokim vieni iš kitų draugiškai!

Su meile,

R.

Rodyk draugams

naiviai

pastovimpashnekam ● 2015-11-03

Prisimenu, kaip trečioj klasėj rašiau laišką savo ateities „aš“, kuriame reikėjo išdėstyt, kuo aš būsiu užaugus, kaip gyvensiu ir t. t. Rašiau, kad būsiu gydytoja, nors tuomet bijojau kraujo. Dabar kraujo beveik nebijau, bet taip naiviai nebemąstau, nes, kaip pasirodė vėliau, norint būti gydytoju nebijot kraujo negana - dar reikia neišprotėt studijų metu didinant savo, kaip viena pažįstama sako, kalamąją gebą, nustot miegot ir būt žiauriai dėjusiam ant bet kokio masto gyvenimo problemų. Savo irgi, bet kitų labiausiai. Ir būt kietu. Visapusiškai. (Žodžiu, labai gerbiu gydytojus, esamus ir būsimus.)

Naiviai, be galo naiviai galvojau, kad kai man sueis aštuoniolika ir galėsiu legaliai pabėgt iš namų, viskas staiga pasikeis, atsivers nauji pasauliai, kažkur pradings paauglystėj įsigyti kompleksai ir lyg feniksas iš pelenų pakils vaikystėj turėtas pasitikėjimas savimi (kai beveik nepažįstam žmogui išdrįsdavau padeklamuoti eilėraštį ar pasisiūlydavau palydėt į parduotovę, kad ką nors nupirktų). Deja, suėjus aštuoniolikai (devyniolikai, dvidešimt… dvidešimt su trupučiu) niekas per daug nepasikeitė. Gal tie žmonės, su kuriais susitinki kartą per metus ar rečiau, mato many kažkokius pokyčius, kažkiek daugiau brandos ir mažiau vaikiškumo, bet aš sau esu tokia pati, kaip niolikos. Ir mintys man dažnai kyla tokios naivios, tokios paikos ir kvailos, kad kartais net stebiuosi, jog nepradedu bijot tamsoj esančių būtybių ar galvot, kad pabučiavus vaikiną po kelių mėnesnių pagimdysiu dvynukus.

Sako, žmonės subręsta, kai susilaukia vaikų. Gal. Bet man labai įdomu, ar ir kiti (tie, kurie jų dar neturi) galvoj turi tokių keistų minčių, tokių kvailų įsitikinimų? Ar ir kiti pagalvoję ką nors blogo spjauna triskart per petį arba beldžia į medį, ar ir kiti kartais mato savo gyvenimą kaip kažkokį netikrą, kaip filmą, kaip kokį Trumeno šou?

Rodyk draugams

man baisu.

pastovimpashnekam ● 2015-10-31

Man kelia įtampą tai, kaip atrodo šiuolaikinis pasaulis. Šiuolaikiniai tėvų ir vaikų, anūkų ir senelių santykiai, šiuolaikinė konkurencija, kūno grožio kultas, stresas, greitis visame kame. Greitas tempas, greitas maistas, greitieji kreditai, greitosios plastinės operacijos, galiausiai - greita mirtis nuo greitį mėgstančio BMW vairuotojo automobilio, atsitrenkusio jei ne į medį ar upės krantinę, tai į tave.

***

Važiavau autobusu ir girdėjau, kaip maždaug 4 metų berniukas kalbėjosi su savo močiute.

- Močiute, o tu žinai tą žaidimą - pimpačkiukai?

- Žinau, Rokas savo plančetkėj turi.

- Kaip būtų gerai, jeigu galėčiau pažaist šiandien…

- Galėsi visą kelią žaist, kol važiuosim mašina, gerai?

- O Rokas leis man?

- Aš jam liepsiu.

Laukas, pieva, kelias, upė, rudeniniai medžiai - nesvarbu. Svarbiausia - fuckin’ pimpačkiukai.

***

Jau milijoną kartų jaučiausi nepilnavertiška, nes nemoku dažytis. Atrodo, visos merginos aplink tokios gražios - akys išraiškingos ir didelės, nenusakomo mėlynumo ar rudumo, kurį paryškina puikiai panaudotas akių kontūras, šešėliai ir tušas, oda lygi kaip kūdikio užpakaliukas, plaukai - kaip ką tik iš kirpyklos, blizga, tiesūs kaip stygos, nagų spalva priderinta prie aprangos. Neturiu aš pinigų makiažo kursams ar manikiūrui, net paprasčiausioms kosmetinėms priemonėms dažniausiai neturiu, ir nesvarbu, kad aš galiu tik užjaust tų gražių merginių vaikinus, kai jie pirmąkart pamato jas „be veido“ - aš joms vis tiek pavydžiu.

***

Puikybė, pavydas, pyktis, gobšumas, gašlumas, nesaikingumas ir tingumas. Septynios didžiosios nuodėmės. Kiek iš jų turiu? Pavydžiu tiems, kurie gyvena geriau, kuriems gyvenimas nuo pat vaikystės geriau klostėsi, bet nieko nedarau, tingiu perlipt per save, kad pati tą geresnį gyvenimą pasiekčiau, todėl būna vakarų, kai tiesiog drybsau lovoj, nesaikingai valgau ir pykstu ant savęs ir viso pasaulio. Keturios.

***

Aš nesukurta šiuolaikinei darbo rinkai. Man neišeina dirbti ir greitai, ir kokybiškai, o viršvalandžių aš nepripažįstu kaip tokių, ir viskas. Turbūt dėl to niekad neužkopsiu karjeros laiptais, tik, kaip aš sakau, stovėsiu savo karjeros laiptinėj. Ir niekad neturėsiu pinigų, nes nemoku lipt žmonėms per galvas, pernelyg nepasitikiu savim, kad tapčiau nepakeičiama darbuotoja (daugelyje šiuolaikinių organizacijų galima būtų taikyti principą „nepakeičiamų nėra, yra tik nepakeisti“), neturiu visai jokių idėjų, iniciatyvos ar kūrybiškumo gyslelės, o dirbti už daug pinigų užsienio laukuose ar viešbučiuose man neleidžia įsitikinimas, kad aukštąjį mokslą baigęs žmogus turėtų dirbti protinį darbą.

***

Viską sudėjus, man baisu. Atrodo, turėjau gimti kuriame nors praėjusiame šimtmetyje su tokiu savo mąstymu. Dirbti kokioje nors ramioje darbo aplinkoje - bibliotekoje, muziejuje ar mažame knygynėlyje. Kokiame nors miestelyje, kur visi vieni kitus pažįsta, niekur neskuba ir gražiai gyvena. Nebėga. „Pasauli, sustok, man reikia išlipti“.

Rodyk draugams

o kažkada sakei, kad niekada gyvenime

pastovimpashnekam ● 2015-08-29

Kažkada sakei, kad niekada gyvenime nebepamatysiu jūsų kartu. O dabar jūsų atžala muša visus jums kada nors kėlusių šypseną dalykų rekordus, kai ją laikot mylinčiuose delnuose. Abiejų. Kartu.

O tu kažkada minėjai, kad neturi apie ką su tuo žmogum kalbėtis. Kad neįmanoma suprasti, ką jis galvoja. Ir niekada gyvenime nekurtum su tokiu žmogum šeimos. Kokia nuostabiai gera antrąja puse jam tapai!

Kažkada sakei, kad niekada gyvenime negalėtum išduoti savo žmogaus ir smerkei visus, kurie taip elgiasi. O paskui vaikščiojai ant bedugnės krašto keletą mėnesių. Su ne savo žmogum. Ir tik per plauką nenukritai.

Kažkada minėjai, kad šiam gyvenime nėra nieko geriau už tą žmogų, kurį turėjai, ir niekada gyvenime jo nepaliksi. Bet kažkodėl jo nesaugojai, kol jis pats tave paliko. Dvidešimt aštuonis netikrus kartus ir vieną tikrą.

Kažkada sakiau, kad niekada gyvenime… Bet matau, kad NIEKADA tampa KAŽKADA. Belieka sulaukt.

Rodyk draugams

Gairės: ,

Dvidešimt penki.

pastovimpashnekam ● 2015-07-08

Poryt mano savotiškas jubiliejus. Jau turėčiau būti pasodinusi medį, pastačiusi namą ir užauginusi vaiką.

Gėlės - ką jau kalbėt apie medžius - mano namuose miršta. Net kaktusai, ir tie neišgyventų (sako, jie traukia vienatvę, tai gal geriau nereikia). Yra kas pasirūpina, kad gėlių mano namuose būtų bent kartą per mėnesį. Tai kam tie medžiai? Jie auga priešais mano balkoną ir kniaukiančioms katėms sukuria žavų pavėsį. Nesodinsiu.

Namai… Iki šiol nežinau, ką man reiškia ši sąvoka. Gyvenu Vilniuje šešis metus ir jau aštuntoje vietoje. Man patinka kraustytis. Išmest visą mėšlą iš vieno gyvenimo etapo, o dalį jo persivežt į kitą. Bet gal šįkart apsistosiu vienoj vietoj ilgiau nei metus. Norėtųsi savo namų, bet dar nelaimėjau teleloto, dar pradiniam įnašui nėr iš ko dėt į kojinę. Be to, namus sudaro visai ne sienos ir langai, o juose gyvenantys žmonės…

…su manim gyvena trys mano brangiausi žmogiukai (atsiprašau, dvi žmogiukės ir vienas jau visas ŽMOGUS). Jie man sukuria namų aplinką geriau nei bet kokia paskolos sutartis trisdešimčiai metų. Ir neleidžia sakyt, kad  neauginu vaikų (nors, tiesą sakant, jie patys auga). Ir ligos, ir rūpesčiai mokykloj, ir dantų kabės, ir vairuotojo teisės, ir rūbų pirkimas, ir kišenpinigiai, ir prašymai leisti nakvoti pas draugus - tikrai jaučiuosi atsakinga ne tik už save. Su visais iš to išplaukiančiais pliusais ir minusais.

Taigi, dvidešimt penki.

Dar karjeros laiptais nepradėjau normaliai lipt (tikriausiai galima sakyt, kad stoviu laiptinėj). Dar studentės statusas prilipęs ant mano ISIC‘o, nors mokslai baigti sausį. Dar nieko savo neturiu (išskyrus porą komodų, stalą su keturiom kėdėm, kelis žilus plaukus ir ironišką požiūrį į gyvenimo sėkmes ir nesėkmes).

Kai pagalvoji, po penkių metų man jau fucking trisdešimt. Velniškai įdomu, kas bus.

Rodyk draugams

Pabusti iš komos

pastovimpashnekam ● 2015-06-26

Kaskart kai troleibusas ar autobusas, kuriuo važiuoju, atsimuša į kitą transporto priemonę ir visus mus, keleivius, išlaipina vidury gatvės; kai išgirstu tą dūžtančio stiklo ar įlinkstančio automobilio šono garsą, pasijuntu kaip šiek tiek naujai gimusi, šiek tiek pabudusi iš kasdienybės komos. Ne, man nedreba rankos (ne taip, kaip troleibuso vairuotojui, kuris dažniausiai būna nekaltas), net nesudreba širdis, bet kažkas kažkurioj smegenų kertelėj vis dėlto truputį sudreba.

Ne vieną draugą ar pažįstamą, net labai artimą žmogų, pasitraukusį iš gyvenimo savo noru, jau išlydėjau į „laimingos medžioklės šalį baltom tapkutėm vaikščioti”. Jie taip ir neatrado noro gyventi, taip ir nepabudo iš kasdienybės komos. Gal per mažai naudojosi viešuoju transportu?

Rodyk draugams