BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

pastovimpashnekam

lyginti(s)

pastovimpashnekam ● 2017-04-22

kartais man patinka lyginti. išskyrus marškinius, jų lygint niekad nemėgau. smagiausia - sijonus, kuriuos maunuosi į darbo pokalbius, ir palaidines, kurias apsivelku kartą per mėnesį.

***

kartais darau kur kas žalingesnę veiklą - lyginuosi. su draugais, su pažįstamais, su pažįstamų pažįstamais, su nepažįstamais. kurie, žinoma, gyvena geriau, gražiau, įdomiau, turiningiau, sėkmingiau. bent jau dažniausiai. bent jau facebook’e.

žmogaus prigimtis - lyginti save su kitais. lyginame, kuris buvęs kurso draugas padarė geresnę karjerą, kuri draugė ištekėjo už sėkmingesnio bičo, kuris kolega geriau uždirba, kokias mūsų bendraamžiai turi geras pareigas.

o mes ne. o aš ne. o man jau dvidešimt bet koks skaičius, aš dar nieko nepasiekiau, nieko nieko nieko…

kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko.

o jei reikia, o jei lygini, o jei pavydu - tai jau turi. žmogišką prigimtį. atspirties tašką (nes nu pagal ką lygini, kad gyveni blogiau?).

o tie, už kuriuos gyveni geriau? kiek jų? ar pagalvojai?

***

ant kėdės - krūva nelygintų rūbų.

Rodyk draugams

Gairės:

Myliu, iki: ne tik Donskis išeina netikėtai

pastovimpashnekam ● 2016-09-28

Prisimenu, paskutinė žinutė broliui buvo kažkas iš serijos: „Vėl neini į mokyklą, vėl geri savaitėm. Kodėl taip elgies su savo gyvenimu? Prisidirbsi vėl.“ Net nežinau, ar jis ją dar spėjo gaut, ar spėjo perskaityt. Bet neseniai suėjo 5 metai, kai jo nėra, o aš vis dar jaučiuosi kalta dėl tų paskutinių žodžių.

Kai ryte pasakai kažkam „oi, atsiprašau, prikėliau, nepyk, tuoj išsinešdinsiu“ arba „pakalbėsim apie tai vakare“, turbūt nepagalvoji, kad tai gali būti paskutinis dalykas, kurį tam žmogui pasakei, kad to „vakare“ gali nebebūt. O jei išeisi ir nebegrįši, kokius paskutinius tavo žodžius tas žmogus nešiosis? O jei paskutiniai jam pasakyti žodžiai bus „kur, b***, mano raktai?“, o tada jis išeis visam laikui, kaip jausies?

Šiandien tiesinau plaukus prieš veidrodį ir pagalvojau, ką 6 valandą ryto spėjau pasakyt savo artimiems. Labiau norėčiau, kad tai būtų buvę „myliu, iki“.

Rodyk draugams

Gairės: , ,

kai skauda

pastovimpashnekam ● 2016-08-20

Kai skauda. Nesvarbu, ką - galvą, dantį, pilvą ar širdį - vienai akimirkai tarsi viskas sustoja. Pasimiršta ir geri dalykai, kurie ką tik džiugino, ir problemos, kurios atrodė neišsprendžiamos ir pačios svarbiausios. Tas fizinis arba dvasinis skausmas tarsi sustabdo visą pasaulį ir viską, kas rūpi, kas gera ir kas bloga. Ir primena, kad tu, žmogau, esi tik laikinas svečias čia, kad po akimirkos ar po kelių dešimtmečių tavęs čia nebeliks.

Vaikystėje man dažnai skaudėdavo skrandį. Prisimenu, kaip gulėdavau embriono poza ir verkdavau, nes atrodydavo, kad viskas jau baigėsi. Ir kančios, ir geri dalykai. Man nuoširdžiai atrodydavo, kad nuo to skrandžio skausmo aš numirsiu. O kai jis praeidavo (močiutė visada žinojo, ką daryt, kad jis praeitų), jausdavausi kaip naujai gimusi. Pradėdavau mintyse dėkoti visam pasauliui, kad aš jaučiuosi gerai, ir būdavau laiminga. Tą dieną. Po to pamiršdavau, kaip reikia vertinti tą tiesiog „skausmo nejautimo“ stadiją, ir vėl kiti dalykai užimdavo mano galvą, nudažydami mano vidų liūdnom ar keistom spalvom. Kol vėl nepradėdavo skaudėti skrandžio. Ir vėl nenustodavo.

Dabar aš suprantu, kad tas skausmas būdavo labiau psichologinis nei fizinis. Visas mane, tada dar mažą mergaitę, supančias tokio amžiaus vaikui nesuvokiamas šeimos problemas aš imdavau ne į galvą, o į skrandį. Būna ir dabar jį pradeda skaudėti. Bet tokiems atvejams turiu močiutės naminių vaistų, kurie veikia jei ne fiziškai, tai dvasiškai: išgeriu jų, ir kaip ranka nuima, nes tikiu, kad veikia. Ne žinau, o tikiu.

Ir dabar, kai susergu ar pradeda skaudėti kurią nors kūno dalį, visada pirmiausia gerai apgalvoju, ar tai, ką jaučiu, yra tikras skausmas, ar mano bandomos užgniaužti neigiamos emocijos. Jei tai emocijos, skausmas greitai praeina, tik reikia sau pripažinti, kad blogai jautiesi. Kartais - paverkti. Kartais - pasijuokti. Kartais suvalgyti ką nors skanaus, o kartais - pabėgioti. O jei skausmas tikras, tam yra vaistai. Bet kuriuo atveju nereikia kentėti.

Jei skauda širdį, būna sunkiau. Net žinant skausmo priežastį dažnai nepavyksta jo nuslopinti. O vaistų čia nėra. Tik laikas. Ir tik tavo, žmogau, pasirinkimas, kaip tu tą laiką užpildysi.

Linkiu, kad nieko neskaudėtų. O jei ir skauda, rasti sau geriausią vaistą.

Rodyk draugams

Gairės: ,

kiekvienas mes turim savo istoriją

pastovimpashnekam ● 2016-08-08

Ir niekada nežinai, kada žmogus, kurio nematei septynis metus, tave nustebins gebėjimu su vaikučiu ant rankų keliauti po pasaulį, kai pats nenukeliauji toliau savo darbo vietos. O ant rankų nei žiedo, nei vaikų nėra. Kiek skirtingų istorijų ir gyvenimo būdų gali turėti žmonės, su kuriais praleidai dvylika metų vienoj trijų aukštų patalpoj, ir maneisi viską apie juos žinantis. Bet nežinojai. Nei apie tatuiruotes, nei apie planus iškeisti kates į vaikus, nei apie gebėjimą kurti nuostabaus grožio aksesuarus, nei apie alkoholio atsisakymą, nes sportuot geriau ir įdomiau. Nei apie pakeistus darbus, nei apie pakeistus vyrus. Nei to fakto, kad jie gali norėt susitikt, nors yra pasyviai aktyvūs šiuo klausimu. :) Ir kažkodėl per klasės susitikimą papasakoji savo seniai matytiems klasiokams daugiau negu žino kai kurie tavo draugai.

Ir supranti, kad nėra neįdomių žmonių. Nėra neprestižinių darbų. Yra tik įdomūs ir ne, gerai apmokami arba ne. Lygiai taip pat nėra ir neprestižinių gyvenimo istorijų. Visos jos skirtingos, visų pradžia puikiai paaiškina jų eigą ir pabaigą. Nes viskas ateina iš vaikystės ir visada yra dvi kategorijos istorijų: tos, kur iš vaikystės pasimokėm ir tos, kur ne.

Pasijunti keistai, kai tavo klasiokė išmeta tave iš draugų, nes baigė studijas užsieny, susirado kitą draugę moksliukę, ir tu su savo lietuvišku magistru bei nejuokingais ir / arba neįdomiais post’ais facebook’e jai jau NE LYGIS.

Ir kartais nepažįstamam žmogui lengviau išsipasakot negu tam, kurį vadini draugu jau gerą dešimtmetį. Kad ir virtuvėj per pietų pertrauką. Arba net per darbo pokalbį (ir man tai yra padėję gauti darbą - taip, tai paneigia visas teorijas, ką reikia sakyt, ir ko - ne!). O kartais ir autobuse kas nors tau savo papasakoja. Ar poliklinikoj. Kažkaip reikia tas istorijas priimt, kažkur užrašyt. Nebūtinai rašalu, galima tiesiog žodžiais, emocijom, ne popieriaus lape, o savo viduj.

Kiekvienas mes turim savo priežastis. Ir savo istoriją. Papasakok man savąją, norėčiau ją išgirst.

Rodyk draugams

girdėti vaizdus, matyti garsus

pastovimpashnekam ● 2016-06-20

Būna, atsiduri kažkokioj tarsi nežemiškoj būsenoj. Dažniausiai prieš pat pabundant, kai dalis tavo kūno dar tebemiega, sapnuoja kažką, o dalis jau yra nubudęs, įžengęs į realų pasaulį. Ir tie du pasauliai tarsi susijungia vienu metu, tu nei miegi, nei esi pabudęs - nerandu geresnio apibūdinimo tam, kaip vaizdų girdėjimas ar garsų matymas.

Dažniausiai taip būna po košmaro. Taip, tikrai, dažniausiai po jo. Pasąmonė kažkuriam sapno etape supranta, kad sapnuoji - gali net sau įžnybti ar garsiai pasakyti „TAI TIK SAPNAS“. Tuomet loginė sapno seka subliūkšta, ir pradedi busti. O paskui, tą pačią dieną ar po keleto jų pajunti de javu.

Dauguma žmonių prieš pat užmiegant pajunta kritimo jausmą, ir nusipurto - juos tarsi mini traukuliai - ne, tikriausiai reiktų sakyti vienas traukulys - ištinka. O aš taip „purtausi“ visą naktį. Kartais rėkiu.

Jeigu tik būtų įmanoma nupiešti ar užrašyti, kaip atrodo tas „girdėti vaizdus-matyti garsus“ momentas. Bet jis toks trumpas, kad atmintis nepajėgia jo išsaugoti ilgam.

***

Kartais atrodo, kad ir gyvenimą ne gyveni, o prasapnuoji.

Rodyk draugams

Gairės: ,

dalykai apie laimę

pastovimpashnekam ● 2016-02-29

Dalykai, kuriuos reikia daryti, kuriuos galima daryti ir kuriuos norim daryti kartais radikaliai skiriasi vieni nuo kitų. O kartais sutampa. Ir kai sutampa - argi ne tai vadinama laime?

Jau kuris laikas galvoju apie laimę. Dvejoju apie laimę. Svajoju apie laimę. Ir nežinau, kokiam šulinio dugne ji pakasta (ir taip: man šiuolaikinės realijos nesugadina šulinio kaip kažko, kieno dugne yra kas nors gero, vaizdinio). Atrodo, šoktum į tą laimės šulinį, kad purslai į visas puses pažirtų, išsimaudytum jo vandeny ir nenorėtum išnert. [Kai paskutinįkart nėriau, tiesa, ne į šulinį, o į ežerą, mano skausmo skalė Santariškėse siekė 7 balus iš 10, nes už ausies būgnelio pribėgo vandens ir prasidėjo infekcija, kurią nuramino tik dūris į... sielos gelmes.]

Laimė apgaulinga. Kartais ją sukelia natūralus seratoninas, kurį gamina pats organizmas, o kartais tas prakeiktas organizmas savarankiškai šios medžiagos negamina. Tada vieni imasi juodojo šokolado, antri - sekso, treti - antidepresantų. Visos priemonės pateisinamos, kol netampa priklausomybe.

Dalykai, kurie man teikia laimę - kelionės (nebūtinai svetur, galima ir už 20 kilometrų), geras kolegos pokštas darbe, saulė, besileidžianti į jūrą, šiluma (radiatoriaus, šalia esančio žmogaus, kavos puodelio - nesvarbu), mažos raudonos rožės, načios su sūrio padažu, nauji batai, kelias, pievos, įtraukianti knyga ar filmas, po kurio taip ir norisi pabandyti apversti savo gyvenimą per dvi savaites. Kas mane stabdo?

Stabdo kiti dalykai. Įsipareigojimai. Prievolės. Kartais - darbas, o kartais - per daug laisvo laiko.

Laime, įspirk man į užpakalį, aš noriu jaust tavo bato kulną savo sielos gelmėse.

Rodyk draugams

Gairės: ,

liūdesio jausmas

pastovimpashnekam ● 2016-02-03

Kartais visai netikėtai, tarsi iš niekur apima toks keistas liūdesio jausmas. Ne, ne liūdesys, tas jausmas kitoks. Jis trunka labai neilgai ir tarsi persmelkia viską nuo plaukų svogūnėlių iki pirštų galiukų.

Paskutinįkart toks liūdesio jausmas užklupo, kai važiuodama autobusu pro langą pamačiau vėjyje besiplaikstančius purvinus plastikinius maišelius, nusileidusius ant tokių pat purvinų pakelės žolių. Dangus verkė, vėjas gainiojo tas šiukšles ir priminė vaikystėje matytus arimus, kurie atrodė palikti vienumoje, niekam neįdomūs, niekam nereikalingi, primėtyti plytgalių ir butelių šukių.

Tokį liūdesio jausmą sukeldavo ir elektros stulpai, stovintys vieniši kaimo pakelėse, jau nutrūkusiais laidais, tarsi seni žmonės, kurie kažkada, kai dar turėjo darbus, jautėsi reikalingi, o dabar, netekę darbų ir palaidoję didžiąją dalį pažįstamų, tarsi gyvena toliau, bet kartu jaučia, jog kažkas yra negrįžtamai nutrūkę.

Kartais liūdesio jausmą sukelia bejėgiškumas, kuris kyla, kai organizmas kovoja su liga ir pakelia kūno temperatūrą iki neregėtų aukštumų. Kai vien kąsnio nurijimas kainuoja begales pastangų ir priverčia kęsti skausmą. Kai akių obuoliai paskausta žvalgantis po kambarį, apsuptą prišnerkštų nosinių.

Išdaužyti, plėvėle tepridengti apleistų namų langai. Užžėlusi kūdra, kurios spalva - žalia žolė, bet ne žolė. Ir nuotraukos žmogaus, kurio jau nėbėra tavo gyvenime, netyčia užtiktos ten, kur jas užkišai, kad nematytum kažkada. Lūdesio jausmas.

Rodyk draugams

Aš (+), Jūs (+), Jie (+), Darbas (+)

pastovimpashnekam ● 2016-01-28

Skaitau vieno rusų psichologo knygą apie asmenybės tobulėjimą, savo likimo, kuriam įtaką padarė mūsų socialinė aplinka ir tai, kaip buvome auginti, suvokimą ir tai, kaip jį galime patys pakeisti.

Viena svarbiausių knygos idėjų - ta, kad savo neurozes (kurių, knygos autoriaus teigimu, turi bent 85 proc. žmonių) galima įveikti tik sustiprinus keturis pagrindinius polius: susitarimą su savimi, savęs priėmimą ir savo poreikių iškėlimą virš bet kurių kitų, net artimiausių žmonių, poreikių (Aš+), savo artimųjų priėmimą su visomis jų ydomis ir trūkumais, jų jiems neakcentuojant (Jūs+), visų kitų žmonių (draugų, kolegų) priėmimą ir susitarimą su jais (Jie+) bei atsidavimą savo darbui (ne bet kokiam, o tokiam, kurį iš tikrųjų norisi dirbti); darbui, kuris kyla iš natūralaus mūsų pašaukimo tam tikrai veiklai, hobio (Darbas+).

***

Peržiūrėjau savo senesius nei metų facebook post’us ir supratau, kad man per visą šį laiką teko gerokai padirbėti su visais keturiais poliais, nes mintys būdavo maždaug tokios:

Aš (-)

„Ilgojo savaitgalio reziumė. Sutiktų senų draugių: 1. Dienų, kai neišlipta iš lovos (išskyrus parsinešt ledų): 1. Valandų, beprasmiškai praleistų žiūrint serialus ir lėkštus filmus: 32. Valandų, skirtų savigailai: 10. Suvalgyta normalaus maisto porcijų: 2. Suvalgyta šūdmaisčio vienetų: milijonas. O ką jūs gero?“

„Kai aršiai pasišneki su priėmimo komisija fakultete ir ji sako: „o, šita stoja į žmogiškųjų išteklių valdymą. Su tokiu charakteriu reiktų ją čia priimt”, galvoji, kad ji juokauja. Pasirodo, ne. ;D ŽIV, here I am.“

„Eičiau ten, kur manęs niekas nerastų. Bet bijau, kad niekas ir neieškos. :)”

„Raudonkepuraitė be kepurės.”

Jūs (-)

„Gerai,kad yra Parulskis. Kai vyras tingi atsikelt anksčiau pabūt kartu,netingi jis.“

Jie (-)

„Norint būti laimingam su žmonėmis, reikia prašyti jų tik to, ką jie pajėgia.”
Bernardas Klervietis

„Nekenčiu pedantų, pedantiškesnių už mane.”

Darbas (-)

„Duokit gerą darbą, ką? Žinau, kad turit užsislėpę.“

„Pastebėjimas: jeigu penkta diena iš eilės nesinori dirbti, reiškia, šiandien penktadienis.“

Viskas (-)

„Žmonės bjaurūs.
Meilės nėra.
Plaukai pražilo.
O aš - višta.
(iš asmeninio archyvo)“

„Mintis, kuri nuolat tūno manyje, yra: „Ar kiti irgi taip prastai jaučiasi, kaip aš?” Pažįstu žmonių, kurie visada yra geros nuotaikos, žvalūs ir patenkinti, o aš nuolatinės prislėgtos būsenos. Viską darau prisiversdamas, vadinamą kūrybinį džiaugsmą, kaip ir gyvenimo, visą laiką užgožia kažkoks amžinas nepasitenkinimas, lengvumo ir aiškumo ilgesys. Būna momentų, kai lyg ir pašviesėja nuotaika, trumpam pralinksmėju, bet, matyt, to linksmumo išgąsdintas tuoj pat grįžtu į sau normalią surūgusią būseną.”
Rolandas Kazlas. Ir ne tik jis.

***

Taip, dabar jau daug kas pasikeitę, bet savo neurozių dar nei pusės neįveikiau.

Šių metų nepradėjau su jokiu pasižadėjimų 2016-iesiems sąrašu. Tegul jame bus tik vienas punktas: minusus paversti pliusais.

Rodyk draugams

apie santykius su žmonėmis ir kitais gyvūnais

pastovimpashnekam ● 2016-01-02

Niekada nemaniau, kad santykiai yra lengvas dalykas.

Nuo pat mažens su draugais žaisdama kieme supykdavau ant jų už kažkokius menkniekius, už visiškai nereikšmingus dalykus, kaip antai, kad žaisdami slėpynes jie truputį greičiau už mane pasislėpdavo ar ne visada sąžiningai lošdavo kvadratą, užmindami ant linijos, pasakydavo, kad mano iš antrų rankų pirktos kelnės jau senokai nemadingos ar pašiepdavo, kad greitai susigraudinu.

Iki šiol draugystės man mezgasi sunkiai, o nutrūksta taip lengvai, kaip užgęsta drugelio gyvybė jam smarkiai prisiplojus prie lekiančio automobilio stiklo. Mane suprasti sunku, mano nuolatinių skundų apie nestandartinės šeimos gyvenimo subtilybes klausytis visiems atsibosta, tad galiausiai ir taip negausus draugų būrys susiaurėjo iki skaičiaus, kuris nesiekia vienos rankos pirštų. Ir tai dažniausiai tampu jų „antruoju planu“; jie susitinka su manim tada, kai kiti planai „neišdega“.

Pykstu už neištesėtus aplinkinių pažadus. Jei ilgai nematyta draugė pažada grįžt į Lietuvą arba iš kurio nors Lietuvos miesto atvažiuoti pas mane į sostinę, ir atėjus mano kalendoriuje pažymėtai datai visgi pakeičia planus, man būna taip skaudu, kad nuoskaudą pakeičia pyktis ir aš iš keršto nepasveikinu jos su gimtadieniu, jeigu ji facebook’e paslepia savo gimimo datą (jei vis dėlto nepaslepia, sąžinė neleidžia nepasveikint).

Su vaikinais dar sunkiau. Pradžioj, „rožiniam periode“ galiu pamiršt visą pasaulį ir atiduoti tam vienam žmogui visas mintis, sielą ir kūno dalis (kokią antrą pažinties savaitę jau paaukočiau inkstą net nemirktelėjusi), tačiau po kelių mėnesių mane pradeda nervinti, kaip jis valgo, žiūri, daro kažkokias keistas mimikas ar skaldo niekam nejuokingus juokelius, iš kurių prieš tai žvengdavau kaip hiena.

Buitis ir rutina santykius nužudo visiškai. Būdama tikrai lieva namų šeimininkė, tinginė ir tikrai dažniau nei savaitę per mėnesį PMS’inės nuotaikos, kabinėjuosi prie smulkmenų ir niekuo nenustebinu savo antrosios pusės - nebent kokiu nors ypatingu isterijos priepuoliu ar savo kulinariniais nesugebėjimais.

Tai, kad nerandu ryšio net su žmonėmis, į kuriuos lyg ir labiausiai esu panaši iš visų gyvūnų, natūraliai veda prie to, kad kitų gyvūnų nemėgstu iš viso. Kažkur skaičiau, kad čia kažkokio psichologinio sutrikimo požymis. Mane net žuvytės užknisa, ką jau kalbėti apie plaukų turinčias būtybes.

***

O aplink pilna žmonių, kurie labai gražiai sutaria su aplinkiniais. Merginų, kurios tik ir laukia, kol jų vaikinai priklaups ant kelio per Kalėdas, Valentino dieną, Naujuosius ar jų gimtadienį (o ne bijo tokio scenarijaus). Seserų, kurios dalinasi paslaptimis (o ne rėkia viena ant kitos). Draugių, kurios gali viena kitai paskambinti vidurnaktį. Bendradarbių, kurie tarpusavyje atvirai bendrauja ir vieni kitiems padeda, o ne dalyvauja konkurse „kas geriau pasiteisins, kodėl negali sėdėti viršvalandžių ir užkrauna savo darbus kitiems“.

***

Naujųjų Metų proga atsiprašau visų, kurie mane pažįsta, ir ant kurių be reikalo ar iš reikalo ar net su reikalu supykau. Nebūkim šiais metais kaip beždžionės, susitikim ir pasijuokim vieni iš kitų draugiškai!

Su meile,

R.

Rodyk draugams

man baisu.

pastovimpashnekam ● 2015-10-31

Man kelia įtampą tai, kaip atrodo šiuolaikinis pasaulis. Šiuolaikiniai tėvų ir vaikų, anūkų ir senelių santykiai, šiuolaikinė konkurencija, kūno grožio kultas, stresas, greitis visame kame. Greitas tempas, greitas maistas, greitieji kreditai, greitosios plastinės operacijos, galiausiai - greita mirtis nuo greitį mėgstančio BMW vairuotojo automobilio, atsitrenkusio jei ne į medį ar upės krantinę, tai į tave.

***

Važiavau autobusu ir girdėjau, kaip maždaug 4 metų berniukas kalbėjosi su savo močiute.

- Močiute, o tu žinai tą žaidimą - pimpačkiukai?

- Žinau, Rokas savo plančetkėj turi.

- Kaip būtų gerai, jeigu galėčiau pažaist šiandien…

- Galėsi visą kelią žaist, kol važiuosim mašina, gerai?

- O Rokas leis man?

- Aš jam liepsiu.

Laukas, pieva, kelias, upė, rudeniniai medžiai - nesvarbu. Svarbiausia - fuckin’ pimpačkiukai.

***

Jau milijoną kartų jaučiausi nepilnavertiška, nes nemoku dažytis. Atrodo, visos merginos aplink tokios gražios - akys išraiškingos ir didelės, nenusakomo mėlynumo ar rudumo, kurį paryškina puikiai panaudotas akių kontūras, šešėliai ir tušas, oda lygi kaip kūdikio užpakaliukas, plaukai - kaip ką tik iš kirpyklos, blizga, tiesūs kaip stygos, nagų spalva priderinta prie aprangos. Neturiu aš pinigų makiažo kursams ar manikiūrui, net paprasčiausioms kosmetinėms priemonėms dažniausiai neturiu, ir nesvarbu, kad aš galiu tik užjaust tų gražių merginių vaikinus, kai jie pirmąkart pamato jas „be veido“ - aš joms vis tiek pavydžiu.

***

Puikybė, pavydas, pyktis, gobšumas, gašlumas, nesaikingumas ir tingumas. Septynios didžiosios nuodėmės. Kiek iš jų turiu? Pavydžiu tiems, kurie gyvena geriau, kuriems gyvenimas nuo pat vaikystės geriau klostėsi, bet nieko nedarau, tingiu perlipt per save, kad pati tą geresnį gyvenimą pasiekčiau, todėl būna vakarų, kai tiesiog drybsau lovoj, nesaikingai valgau ir pykstu ant savęs ir viso pasaulio. Keturios.

***

Aš nesukurta šiuolaikinei darbo rinkai. Man neišeina dirbti ir greitai, ir kokybiškai, o viršvalandžių aš nepripažįstu kaip tokių, ir viskas. Turbūt dėl to niekad neužkopsiu karjeros laiptais, tik, kaip aš sakau, stovėsiu savo karjeros laiptinėj. Ir niekad neturėsiu pinigų, nes nemoku lipt žmonėms per galvas, pernelyg nepasitikiu savim, kad tapčiau nepakeičiama darbuotoja (daugelyje šiuolaikinių organizacijų galima būtų taikyti principą „nepakeičiamų nėra, yra tik nepakeisti“), neturiu visai jokių idėjų, iniciatyvos ar kūrybiškumo gyslelės, o dirbti už daug pinigų užsienio laukuose ar viešbučiuose man neleidžia įsitikinimas, kad aukštąjį mokslą baigęs žmogus turėtų dirbti protinį darbą.

***

Viską sudėjus, man baisu. Atrodo, turėjau gimti kuriame nors praėjusiame šimtmetyje su tokiu savo mąstymu. Dirbti kokioje nors ramioje darbo aplinkoje - bibliotekoje, muziejuje ar mažame knygynėlyje. Kokiame nors miestelyje, kur visi vieni kitus pažįsta, niekur neskuba ir gražiai gyvena. Nebėga. „Pasauli, sustok, man reikia išlipti“.

Rodyk draugams