BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

pastovimpashnekam

apie rutiną ir ritualus

pastovimpashnekam ● 2017-08-04

Yra dvi žmonių grupės: tie, kurie kasdien nutinkančius dalykus vadina rutina ir tie, kurie turi ritualus.

Darbas-namai-kažkokia ten veikla-namai ritmas gali atrodyti niūrus, bet gali būti ir jaukus. Kai žinai, kas tavęs laukia kasdien, ir ko tu gali laukt kasdien.

Aš už ritualus.

Mėgstu atsikelt kiekvieną darbo dieną likus porai valandų iki darbo pradžios. Mano ritualas: wc-dušas-kava ir pusryčiai į lovą su serialu arba filmu. Serialai keičiasi, kava nelabai, pusryčių meniu keičiasi, lova - ne. Ir aš tiesiog kaifuoju, turėdama 29 minutes iki tos akimirkos, kai antrąkart keliuosi ir einu rengtis.

Kartais šį ritualą pakeičia kitas. Wc-bėgimo bateliai-krosas-dušas-kava ir pusryčiai lovoj su serialu. Tada keliuosi dar anksčiau. Ir žiauriai džiaugiuos, kad iki darbo pradžios jau būnu spėjus pagyvent.

Mėgstu apmokėt visas sąskaitas kiekvieno mėnesio 20 dieną. Na, gerai jau, paties apmokėjimo proceso nemėgstu - koks čia smagumas pusę algos ištaškyt mokesčiams, - bet mėgstu patį faktą, kad 20 dieną užsiimu ta pačia veikla. Man tai - ne rutina. Man tai - žinojimas, kad viskas yra taip, kaip suplanuota.

Mano kaimynai už ritualus.

Kaimynų mergaitė. Nepažįstu jos, net nesu tikra, kad ji tikrai kaimynų mergaitė, bet kasryt 8:03 ji ateina pasisupt ant prieš namą esančių sūpynių. Jos girgžda, ir tomis dienomis, kai nereikia eiti į darbą, šis ritualas mane varo iš proto. Bet ir neturi nevaryt. Nes jis - ne mano, o jos.

O kitas kaimynas - alkoholikas. Bent kas trečią dieną, prasidėjus komendanto valandai, jis visu garsu paleidžia vieną rusišką dainą. Kokius 12 kartų. Tada vėl prasideda ritualas: skambutis policijai-policija-pagaliau tyla (kartais šis ritualas kartojasi kelis kartus per naktį, maždaug iki 5:00 ryto).

Ne kiekvienas ritualas yra geras. Bet ir rutina nebūtinai yra bloga.

Rodyk draugams

per / (ne)pakankamai sena

pastovimpashnekam ● 2017-04-29

Per vieną pietų pertrauką su ex-bendradarbėm ėjom kalbėdamos kažką apie kažką. Konteksto nepamenu, bet mintį užbaigiau sakydama:

- Aš tam jau per sena.

Vienišas maždaug keturiasdešimties metų vyriškis net balsu nusižvengė.

Man dvidešimt-beveik-septyneri.

***

Aš jau per sena visą naktį nemiegot, o ryte eit į darbą lyg niekur nieko. Per sena valgyt cepelinus pusryčiams ir nestorėt. Per sena kalbėtis telefonu nuo 11 valandos vakaro iki 3 ryto ir visą tą laiką turėt ką pasakyt. Bučiuotis prancūziškai viešoj vietoj vidury dienos, galvodama „man nusišikt!“. Ne dėl to, kad kiti mano amžiaus žmonės to negebėtų - ginkdie, ne! Tiesiog mano vidinis laikrodis šitiems dalykams jau kurį laiką sustojo.

***

Užtat.

Aš jau pakankamai sena, kad galėčiau sakyt „o mano laikais…“ arba „nes aš taip pasakiau“. Pakankamai sena neprisimint, kad kokią nors istoriją jau pasakojau tris kartus; ir kaskart vis kitaip. Sakyt „aš turiu 5 metus darbo patirties” / „esu baigus du aukštuosius/ turiu pakankamai gyvenimiškos patirties. Pakankamai sena pripažint, kad pridariau klaidų. Ir pakankamai sena, kad iš jų pasimokyčiau. Pakankamai sena, kad atleisčiau tiems, kurie mane labai labai įskaudino kažkada. Prieš 13 metų. Prieš metus. Vakar.

***

Ir visgi.

Nepakankamai sena, kad galėčiau pasigirt „pastačiau namą, užauginau medį, pagimdžiau vaiką“. Nepakankamai sena, kad šitiems trims dalykams būčiau per sena. Nepakankamai sena, kad norėčiau ramaus, nekintančio darbo, kuriame nereiktų mokytis ir tobulėt. Nepakankamai sena, kad turėčiau pakankamai proto džiaugtis tuo, ką turiu. Laikyčiau sveikatą brangiausiu turtu. Norėčiau grįžt į kurį nors ankstesnį savo gyvenimo periodą.

***

Gimiau pačiu laiku.

Rodyk draugams

komforto zona. komforto zona?

pastovimpashnekam ● 2017-03-31

Kažkaip pastaruoju metu tik susiprotėjau, kad komforto zona nebūtinai būna komfortiška. Kartais net labai nekomfortiška, in fact.

Facebook puslapyje, pavadintame tiesiog Psichologija, mačiau labai gerai tokią nekomfortišką komforto zoną apibūdinantį paveikslėlį: mergina sėdi ant skruzdėlyno, tačiau nuo jo pakilti jai trukdo tokios mintys, kaip „jei pasėdėsiu ilgiau, galbūt man pradės patikti“, „kentėjimai žmogų padaro geresniu“, „o jei kitam skruzdėlyne dar blogiau?“. Bet ji net nepagalvoja, kad jai apskritai nebūtina sėdėt skruzdėlyne. Tokia mintis net nekyla.

Tikriausiai ne kartą teko atsidurt tokioj situacijoj, kai ji netenkina, ir tikrai geriau būtų „iš jos išeiti“, bet tas išėjimas gąsdina. Nes ką žmonės pamanys, nes juk kiti taip gyvena, kodėl aš negaliu. Ypač būna sudėtinga nutraukt santykius su antrąja puse ar darbu.

Pagalvokim. Jei kyla mintis užbaigti santykius, juose kažkas tikrai negerai. Gali būt, kad jau n+k kartų bandyta kažką keisti. Ar vis dar bandoma. Jei tai daro abi pusės - vilties yra. Tačiau jeigu nieko daryt net nebandoma, tačiau tikimąsi, kad viskas kažkaip susitvarkys? Ne. Natūraliai, anksčiau ar vėliau kils noras tokius santykius užbaigti. Tada ir iškyla komforto zonos klausimas.

Mes pripratę vienas prie kito. Pasidalinę darbais.

Ne taip ir skaudžiai mane muša, o jei kita(s) muš skaudžiau?

Aš viena(s) nesugebėsiu išgyvent, nuoma brangi. O dirbt pradėt visai nenoriu.

Su darbu, kaip tai beskambėtų, išsiskirt kartais atrodo dar sunkiau. Ypač jei jame dirbta 10+ metų. Pažįstami veidai, aiškios taisyklės, per daug nevarginantis pokyčių nebuvimas - ko ne komforto zona?

Visur gerai, kur mūsų nėra, bet ar tikrai kitur žolė žalesnė?

Čia bent jau žinau, kad kai direktorius ateina su žaliu švarku, geriau jam į akis nelįst, o kiek laiko prireiks, kol suprasiu, kada kur nelįst kitam šefui?

Per septynis metus „užaugau“ iki 1000 eur „į rankas“, kur man tiek mokės?

***

Pokyčiai gąsdina. Ir taip bus visada. Bet argi nesinorėtų, geriau vėliau nei niekad, susikurt iš tiesų komfortišką komforto zoną?

Rodyk draugams

Hipotetiškai.

„Niekada nedarau klaidų.“

A tu rimtai? Niekas nėra taip gerai, kaip atrodo. Iš klaidų mokomės. Kažkas pasakė, kad protingi mokosi tik iš svetimų klaidų, bet kas nutiks tada, kai vieną dieną tas protingasis padarys bent mažą klaidelę? Tai, kas normaliam žmogui atrodys kaip jau patirta situacija, su kuria galima lengvai susidoroti, protingam žmogui gali atrodyti kaip didžiulė tragedija. Nesėkmės, net ir menkos, pasitaiko net geriausiems. O jei po ilgo sėkmių maratono viena nesėkmė jau sužlugdo žmogaus asmenybę, ar iš tikrųjų yra taip jau gerai jų nuolat vengti?

„Mano draugai manęs nevertina.“

Niekas nėra taip blogai, kaip atrodo. Bloga žinia ta, kad tu neturi tikrų draugų. Dar blogesnė - greičiausiai pats nesi tikras draugas. Gera žinia? Dar yra laiko. Nebent sergi nepagydoma liga ir greit mirsi. Tada laiko nelabai daug yra. Bet gera žinia ta, kad tuoj tau draugų iš viso nebereikės.

„Ką suplanuoju, viską padarau per dieną.“

Na, vieną kitą dalyką nukeli rytojui, bet argi tai svarbu? Niekas nėra taip gerai, kaip atrodo. Jei viską spėji, vadinasi, per mažai suplanavai.

„Ir vėl negavau darbo, kurio norėjau. Tiksliau, gavau, bet neėmiau - per mažai siūlo, kad galėtų mane nusipirkt.“

Niekas nėra taip blogai, kaip atrodo. Gal tavo svajonių darbas tavęs vis dar laukia? O jei ne, tada gal laukia tiesiog gerai apmokamas darbas, kuris padės išpildyt kitas tavo svajones, o nuo 8 iki 5 jau kaip nors?

„Mano psichologinė būsena šiuo metu geresnė nei vakar tuo pačiu metu.“

Niekas nėra taip gerai, kaip atrodo. Jei jauti, kad nuolat apsimetinėji kažkuo kitu ir darbe, ir namie, ir net būdamas su savim - laikas keistis, brolau, laikas keistis. Ir nieko blogo, jei tam prireiks profesionalaus išklausytojo už pinigus, sakančio savo subjektyvią nuomonę, pagalbos. Arba gali bėgiot. Arba lankyt teatro būrelį. Jei sugebi suvaidint kažką kitą net sau pačiam, turėtų būt paprasta.

„Mano papai nėra tokie dideli, kad liemenėlės netilptų vienoj vieno stalčiaus eilėj.“

Niekas nėra… na, gerai. Kartais yra būtent taip, kaip atrodo. Priimti save su visais savo + ir - yra menas. „Kiekvienas yra menininkas, tik ne kiekvienas tai žino…“

Rodyk draugams

girdėti vaizdus, matyti garsus

pastovimpashnekam ● 2016-06-20

Būna, atsiduri kažkokioj tarsi nežemiškoj būsenoj. Dažniausiai prieš pat pabundant, kai dalis tavo kūno dar tebemiega, sapnuoja kažką, o dalis jau yra nubudęs, įžengęs į realų pasaulį. Ir tie du pasauliai tarsi susijungia vienu metu, tu nei miegi, nei esi pabudęs - nerandu geresnio apibūdinimo tam, kaip vaizdų girdėjimas ar garsų matymas.

Dažniausiai taip būna po košmaro. Taip, tikrai, dažniausiai po jo. Pasąmonė kažkuriam sapno etape supranta, kad sapnuoji - gali net sau įžnybti ar garsiai pasakyti „TAI TIK SAPNAS“. Tuomet loginė sapno seka subliūkšta, ir pradedi busti. O paskui, tą pačią dieną ar po keleto jų pajunti de javu.

Dauguma žmonių prieš pat užmiegant pajunta kritimo jausmą, ir nusipurto - juos tarsi mini traukuliai - ne, tikriausiai reiktų sakyti vienas traukulys - ištinka. O aš taip „purtausi“ visą naktį. Kartais rėkiu.

Jeigu tik būtų įmanoma nupiešti ar užrašyti, kaip atrodo tas „girdėti vaizdus-matyti garsus“ momentas. Bet jis toks trumpas, kad atmintis nepajėgia jo išsaugoti ilgam.

***

Kartais atrodo, kad ir gyvenimą ne gyveni, o prasapnuoji.

Rodyk draugams

Gairės: ,

žmonės, kurie…

pastovimpashnekam ● 2016-06-05

Žmonės, kurie ruošiasi išeiti iš darbo man tam tikra prasme primena žmones, norinčius nusižudyti: jie ilgai apie tai kalba, išgyvena, liūdi, verkia, visiems kartoja, kad tai padarys, ir galiausiai… arba išeina ir visus palieka, arba taip ir neišeina, kol niekas nebekreipia dėmesio į jų grasinimus.

Žmonės, kurie vasarą skundžiasi, kad karšta arba žiemą - kad šalta. Jie man visada išliks mistika. Gal todėl, kad mano vidinis termostatas sutrikęs, ir žiemą man dažnai būna karščiau, o vasarą - šalčiau nei kitiems. Prisiekiu, mieliau karštą vasaros dieną stovėsiu prie laužo, nei jausiu, kaip mano kaulus laužo tiesiai į strėnas pučiantis kondicionierius.

Žmonės, kurie išsilieja ant kitų. Nebūtinai rėkdami. Dažniau - ironizuodami tavo žodžius ar būsenas. Ironija - ir apsauginis kremas, ir galingas ginklas: ji padeda išverti net sunkiausius gyvenimo išbandymus ir leidžia pasijuokti iš savo nesėkmių, tačiau kartu ji - žudanti: žodžiu gali primušt greičiau ir skaudžiau nei kumščiu, jei moki ir nori.

Žmonės, kurie kas rytą atsikelia iš lovos, nors jiems tai prakeiktai sunku. Kurie prisiverčia eiti į darbą, reguliariai valgyti ir ne per daug miegoti, kuriems kiekviena diena - kaip kova. Vieni juos smerkia, vadina tinginiais, kurie nesusitvarko su savo psichologinėm problemom ir tampa (geriausiu atveju) savo arba (blogiausiu atveju) kitų našta.  Kiti juos supranta ir palaiko (deja, dažniausiai už tai jiems reikia susimokėti). Žmonės, kurie kartais sugeba apsimesti laimingais, o kartais net patys tuo patiki, o iš tikrųjų…

Žmonės, kurie kitiems žmonėms yra žmonės. Džiaugiuosi, kad pastaruoju metu tokių sutinku vis daugiau. Gal rytoj bus lengviau išlipti iš lovos :) Labanakt.

Rodyk draugams

dalykai apie laimę

pastovimpashnekam ● 2016-02-29

Dalykai, kuriuos reikia daryti, kuriuos galima daryti ir kuriuos norim daryti kartais radikaliai skiriasi vieni nuo kitų. O kartais sutampa. Ir kai sutampa - argi ne tai vadinama laime?

Jau kuris laikas galvoju apie laimę. Dvejoju apie laimę. Svajoju apie laimę. Ir nežinau, kokiam šulinio dugne ji pakasta (ir taip: man šiuolaikinės realijos nesugadina šulinio kaip kažko, kieno dugne yra kas nors gero, vaizdinio). Atrodo, šoktum į tą laimės šulinį, kad purslai į visas puses pažirtų, išsimaudytum jo vandeny ir nenorėtum išnert. [Kai paskutinįkart nėriau, tiesa, ne į šulinį, o į ežerą, mano skausmo skalė Santariškėse siekė 7 balus iš 10, nes už ausies būgnelio pribėgo vandens ir prasidėjo infekcija, kurią nuramino tik dūris į... sielos gelmes.]

Laimė apgaulinga. Kartais ją sukelia natūralus seratoninas, kurį gamina pats organizmas, o kartais tas prakeiktas organizmas savarankiškai šios medžiagos negamina. Tada vieni imasi juodojo šokolado, antri - sekso, treti - antidepresantų. Visos priemonės pateisinamos, kol netampa priklausomybe.

Dalykai, kurie man teikia laimę - kelionės (nebūtinai svetur, galima ir už 20 kilometrų), geras kolegos pokštas darbe, saulė, besileidžianti į jūrą, šiluma (radiatoriaus, šalia esančio žmogaus, kavos puodelio - nesvarbu), mažos raudonos rožės, načios su sūrio padažu, nauji batai, kelias, pievos, įtraukianti knyga ar filmas, po kurio taip ir norisi pabandyti apversti savo gyvenimą per dvi savaites. Kas mane stabdo?

Stabdo kiti dalykai. Įsipareigojimai. Prievolės. Kartais - darbas, o kartais - per daug laisvo laiko.

Laime, įspirk man į užpakalį, aš noriu jaust tavo bato kulną savo sielos gelmėse.

Rodyk draugams

Gairės: ,

noriu. galiu. reikia. privalau.

pastovimpashnekam ● 2016-01-30

Kodėl, atrodo, net labai savarankiško, suaugusio žmogaus gyvenime dažnai „noriu“ ir „galiu“ išstumia „reikia“ ir „privalau“?

Mes turime tiek įsipareigojimų: finansinių, socialinių, dvasinių ir visokių kitokių, dažnai net nesuprasdami, kad daugelį iš jų ant savo galvos užsikrovėme ne dėl to, kad „noriu“ ir net ne dėl to, kad „galiu“, o dėl to, kad „reikia“, „privalau“. Norim būti naudingi savo šeimai, savo draugams, savo darbdaviams, visuomenei, o kaip su buvimu „naudingu“ pačiam sau?

Daugumos psichologinių krypčių šalininkai teigia, kad pirmiausia reikia atsižvelgti į savo poreikius. Ne savo aplinkinių (net - ir ypač - ne savo vaikų, ne savo tėvų), o SAVO. Ar daugelis iš mūsų drįsta tai padaryti?

Nežinau, gal tai susiję su kultūriniu palikimu, su vieta, kurioje augi. Dauguma lietuvių yra įpratę tenkinti savo šeimos narių įgeidžius; stoti mokytis ten, kur pataria tėvai ar kiti giminaičiai, net jei tai nesutampa su tuo, ką pats norėtum veikti gyvenime, Lietuvoje yra ganėtinai įprasta. Lankyti būrelius, kurių vaikas pats nenori, bet tėvai sako, kad reikia, taip pat nėra retas reiškinys. Esu dirbusi aukle šeimoje, kurioje dešimtmetė buvo priversta lankyti gimnastiką, nors jos nekentė. Ar tai normalu? Ar tikrai tėvai visada žino, kas geriausiai jų vaikui? Tikriausiai ne. Tik kitas klausimas: ar tikrai visada mes patys žinome, kas mums geriausia?

Kodėl keisti darbus, butus ir antrąsias puses mūsų, jaunų žmonių, tarpe yra įprasta? Ko mes ieškom ir ko nerandam? Atsakymas vienas - SAVĘS. Sako, nuo savęs nepabėgsi. O man atrodo, kad mes tik tai ir darome: bėgame. Ko mes bijom? Kad išmetę visus „reikia“ ir „privalau“ netyčia priartėsime prie to, ko „norime“? Ar bijom „tų kitų“ nuomonės, kai pradėsim elgtis taip, kaip geriausia mums, o ne jiems?

Rodyk draugams

ką slepia ironija?

pastovimpashnekam ● 2016-01-16

Tikriausiai kiekvienas iš mūsų pažįsta bent vieną žmogų, apie kurį galima sakyti, kad jis tikras „bajeristas“, „vakarėlių siela“, netgi toks, su kuriuo vargu bau ar galima pasikalbėti rimtomis temomis. Į tokį žmogų kreipiamės ne tik tada, kai jaučiamės gerai, bet ir tada, kai visiškai nėra nuotaikos ir norisi arba pasityčioti iš savo nelaimių (nes jis tai puikiai moka), arba bent trumpam pamiršti bet kokias problemas klausantis jo juokelių, ironiškų, sarkastiškų, kartais net grotesko pilnų pastebėjimų, pabarstytų juodojo humoro granulėmis. Ką slepia ta žmogų nuolat lydinti ironija?

Kai kurie žmonės sugeba net pačiose juodžiausiose situacijose įžvelgti kažką juokingo, kažką jei ne pozityvaus, tai bent priverčiančio pažiūrėti į situaciją kitaip. Kaip vienoje protingoje knygoje buvo rašoma, bet kokios nelaimės rimtumą galima sumažinti surandant joje „ką nors gero, o jei tai nepavyksta - ką nors juokingo“.

Dažniausiai ironiją puikiai įvaldę žmonės po ja slepia savo neišdildomą skausmą, nemokėjimą niekaip kitaip, tik iš savęs pasijuokiant papasakoti apie savo giliai slepiamus jausmus, kurie anaiptol nėra nei teigiami, nei keliantys juoką. O mes juokiamės iš tokių žmonių. Juokiamės, nes jie kažkaip sugeba apie savo bėdas papasakoti taip, kad būdami su jais nuolat prunkščiame ir po susitikimo jaučiamės atsigavę, nors įprastai apsunkstame nuo kitų žmonių pasakojimų apie juos slegiančias problemas.

Man patinka tokie žmonės. Tik gaila, kad kartais nepavyksta pastebėti to svarbaus momento, kai jų depresija iš talento gyvenimo nesekmes paversti į ironiškus pašnekesius perauga į savidestrukciją ir tenka su jais atsisveikinti visam laikui. Saugokim vieni kitus.

Labanakt,

R.

Rodyk draugams

Kaip atskirti kairę nuo dešinės?

pastovimpashnekam ● 2015-12-13

Mano sesuo pasakojo, kad kai buvo maža, norėdama atskirti kairę pusę nuo dešinės, atsimindavo kuri yra kuri pagal dešinėje močiutės kambario pusėje kabėjusį šventą paveikslėlį. Ji ilgą laiką manydavo, kad viskas, kas yra dešinėje pusėje, yra gėris, o visa, kas yra kairėje - blogis.

***

Dauguma žmonių kairę pusę atskiria pagal tai, kad ant kairės rankos nešiojamas laikrodis…Palikęs laikrodį, gali pamiršti, kur kairė, kur dešinė, o jei dar palieki ir sąžinės balsą, rizika „nueiti į kairę“ išauga daug kartų.

***


Ant mano rankų - tiek kairės, tiek dešinės - yra daug randų. Jau nežinau, kiek skirtingų atmazų per daugiau nei dešimtmetį sugalvojau, kai kas nors paklausdavo, iš kur jie. Jie iš paauglystės. Iš „tos” praeities. Iš laikų, kai nežinojau, kad kairę pusę gali pakeisti dešinė, tik reikia palaukti. Ir kad ateis laikas, kai nebereiks nei laikrodžio, kad jas atskirtum.

***

Aš esu SAV. Ir iki šiol ieškau atsakymų į klausimus kodėl aš? ar aš praeitam gyvenime padariau ką nors labai labai blogo? Tačiau žinau vieną atsakymą: žmonės, kurie tyčia ar netyčia tapo SAV tėvais, kažkuriuo metu per ilgam pamiršo, kuo dešinė skiriasi nuo kairės.

Rodyk draugams