BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

pastovimpashnekam

pykčio vabalas

pastovimpashnekam ● 2017-08-11

O kartais įgelia pykčio vabalas.

Vieni nesišneka tris mėnesius dėl kažkokios miskomunikacijos, kai vienas buvo piktas, kitas - per daug laimingas, ir pajuokavo taip, kad anam nepatiko.

Kiti gi pykstasi aštuonias valandas, nors, gėda pripažint, nei vienas jau net neatsimena apie ką pykstasi.

Treti pyksta už durnus klausimus. Nes jei klausimas užduotas tada, kai tu nenori atsakinėt, jis durnas. Jeigu užduotas jau ne pirmą kartą (o kokį antrą per tris mėnesius) - durnas. Jeigu užduotas žmogaus, kuris tau nepatinka - durnas, durnas, penkiskart durnas. O į durnus klausimus atsakinėt iš principo nesinori, todėl tai kelia pyktį.

Įdomu tai, kaip žmonės linkę nepastebėt, kokie patys yra pikti, bet puikiai pastebi kito pyktį.

Labiausiai neapkenčiame žmonių, turinčių tokias pat ydas, kaip ir mes patys.

Aš stengiuosi nepykt, tikrai labai stengiuosi. O ir kito pyktis kažkaip gąsdina, verčia jaustis nejaukiai.

Šoka dvi musės. Viena sako kitai:
- Breikas?
Kita atsako:
- Ne, diklofosas.

Norėčiau nusipirkti diklofoso pykčio vabalams naikinti.

Rodyk draugams

Gairės: ,

apie rutiną ir ritualus

pastovimpashnekam ● 2017-08-04

Yra dvi žmonių grupės: tie, kurie kasdien nutinkančius dalykus vadina rutina ir tie, kurie turi ritualus.

Darbas-namai-kažkokia ten veikla-namai ritmas gali atrodyti niūrus, bet gali būti ir jaukus. Kai žinai, kas tavęs laukia kasdien, ir ko tu gali laukt kasdien.

Aš už ritualus.

Mėgstu atsikelt kiekvieną darbo dieną likus porai valandų iki darbo pradžios. Mano ritualas: wc-dušas-kava ir pusryčiai į lovą su serialu arba filmu. Serialai keičiasi, kava nelabai, pusryčių meniu keičiasi, lova - ne. Ir aš tiesiog kaifuoju, turėdama 29 minutes iki tos akimirkos, kai antrąkart keliuosi ir einu rengtis.

Kartais šį ritualą pakeičia kitas. Wc-bėgimo bateliai-krosas-dušas-kava ir pusryčiai lovoj su serialu. Tada keliuosi dar anksčiau. Ir žiauriai džiaugiuos, kad iki darbo pradžios jau būnu spėjus pagyvent.

Mėgstu apmokėt visas sąskaitas kiekvieno mėnesio 20 dieną. Na, gerai jau, paties apmokėjimo proceso nemėgstu - koks čia smagumas pusę algos ištaškyt mokesčiams, - bet mėgstu patį faktą, kad 20 dieną užsiimu ta pačia veikla. Man tai - ne rutina. Man tai - žinojimas, kad viskas yra taip, kaip suplanuota.

Mano kaimynai už ritualus.

Kaimynų mergaitė. Nepažįstu jos, net nesu tikra, kad ji tikrai kaimynų mergaitė, bet kasryt 8:03 ji ateina pasisupt ant prieš namą esančių sūpynių. Jos girgžda, ir tomis dienomis, kai nereikia eiti į darbą, šis ritualas mane varo iš proto. Bet ir neturi nevaryt. Nes jis - ne mano, o jos.

O kitas kaimynas - alkoholikas. Bent kas trečią dieną, prasidėjus komendanto valandai, jis visu garsu paleidžia vieną rusišką dainą. Kokius 12 kartų. Tada vėl prasideda ritualas: skambutis policijai-policija-pagaliau tyla (kartais šis ritualas kartojasi kelis kartus per naktį, maždaug iki 5:00 ryto).

Ne kiekvienas ritualas yra geras. Bet ir rutina nebūtinai yra bloga.

Rodyk draugams

per / (ne)pakankamai sena

pastovimpashnekam ● 2017-04-29

Per vieną pietų pertrauką su ex-bendradarbėm ėjom kalbėdamos kažką apie kažką. Konteksto nepamenu, bet mintį užbaigiau sakydama:

- Aš tam jau per sena.

Vienišas maždaug keturiasdešimties metų vyriškis net balsu nusižvengė.

Man dvidešimt-beveik-septyneri.

***

Aš jau per sena visą naktį nemiegot, o ryte eit į darbą lyg niekur nieko. Per sena valgyt cepelinus pusryčiams ir nestorėt. Per sena kalbėtis telefonu nuo 11 valandos vakaro iki 3 ryto ir visą tą laiką turėt ką pasakyt. Bučiuotis prancūziškai viešoj vietoj vidury dienos, galvodama „man nusišikt!“. Ne dėl to, kad kiti mano amžiaus žmonės to negebėtų - ginkdie, ne! Tiesiog mano vidinis laikrodis šitiems dalykams jau kurį laiką sustojo.

***

Užtat.

Aš jau pakankamai sena, kad galėčiau sakyt „o mano laikais…“ arba „nes aš taip pasakiau“. Pakankamai sena neprisimint, kad kokią nors istoriją jau pasakojau tris kartus; ir kaskart vis kitaip. Sakyt „aš turiu 5 metus darbo patirties” / „esu baigus du aukštuosius/ turiu pakankamai gyvenimiškos patirties. Pakankamai sena pripažint, kad pridariau klaidų. Ir pakankamai sena, kad iš jų pasimokyčiau. Pakankamai sena, kad atleisčiau tiems, kurie mane labai labai įskaudino kažkada. Prieš 13 metų. Prieš metus. Vakar.

***

Ir visgi.

Nepakankamai sena, kad galėčiau pasigirt „pastačiau namą, užauginau medį, pagimdžiau vaiką“. Nepakankamai sena, kad šitiems trims dalykams būčiau per sena. Nepakankamai sena, kad norėčiau ramaus, nekintančio darbo, kuriame nereiktų mokytis ir tobulėt. Nepakankamai sena, kad turėčiau pakankamai proto džiaugtis tuo, ką turiu. Laikyčiau sveikatą brangiausiu turtu. Norėčiau grįžt į kurį nors ankstesnį savo gyvenimo periodą.

***

Gimiau pačiu laiku.

Rodyk draugams

lyginti(s)

pastovimpashnekam ● 2017-04-22

kartais man patinka lyginti. išskyrus marškinius, jų lygint niekad nemėgau. smagiausia - sijonus, kuriuos maunuosi į darbo pokalbius, ir palaidines, kurias apsivelku kartą per mėnesį.

***

kartais darau kur kas žalingesnę veiklą - lyginuosi. su draugais, su pažįstamais, su pažįstamų pažįstamais, su nepažįstamais. kurie, žinoma, gyvena geriau, gražiau, įdomiau, turiningiau, sėkmingiau. bent jau dažniausiai. bent jau facebook’e.

žmogaus prigimtis - lyginti save su kitais. lyginame, kuris buvęs kurso draugas padarė geresnę karjerą, kuri draugė ištekėjo už sėkmingesnio bičo, kuris kolega geriau uždirba, kokias mūsų bendraamžiai turi geras pareigas.

o mes ne. o aš ne. o man jau dvidešimt bet koks skaičius, aš dar nieko nepasiekiau, nieko nieko nieko…

kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko.

o jei reikia, o jei lygini, o jei pavydu - tai jau turi. žmogišką prigimtį. atspirties tašką (nes nu pagal ką lygini, kad gyveni blogiau?).

o tie, už kuriuos gyveni geriau? kiek jų? ar pagalvojai?

***

ant kėdės - krūva nelygintų rūbų.

Rodyk draugams

Gairės:

komforto zona. komforto zona?

pastovimpashnekam ● 2017-03-31

Kažkaip pastaruoju metu tik susiprotėjau, kad komforto zona nebūtinai būna komfortiška. Kartais net labai nekomfortiška, in fact.

Facebook puslapyje, pavadintame tiesiog Psichologija, mačiau labai gerai tokią nekomfortišką komforto zoną apibūdinantį paveikslėlį: mergina sėdi ant skruzdėlyno, tačiau nuo jo pakilti jai trukdo tokios mintys, kaip „jei pasėdėsiu ilgiau, galbūt man pradės patikti“, „kentėjimai žmogų padaro geresniu“, „o jei kitam skruzdėlyne dar blogiau?“. Bet ji net nepagalvoja, kad jai apskritai nebūtina sėdėt skruzdėlyne. Tokia mintis net nekyla.

Tikriausiai ne kartą teko atsidurt tokioj situacijoj, kai ji netenkina, ir tikrai geriau būtų „iš jos išeiti“, bet tas išėjimas gąsdina. Nes ką žmonės pamanys, nes juk kiti taip gyvena, kodėl aš negaliu. Ypač būna sudėtinga nutraukt santykius su antrąja puse ar darbu.

Pagalvokim. Jei kyla mintis užbaigti santykius, juose kažkas tikrai negerai. Gali būt, kad jau n+k kartų bandyta kažką keisti. Ar vis dar bandoma. Jei tai daro abi pusės - vilties yra. Tačiau jeigu nieko daryt net nebandoma, tačiau tikimąsi, kad viskas kažkaip susitvarkys? Ne. Natūraliai, anksčiau ar vėliau kils noras tokius santykius užbaigti. Tada ir iškyla komforto zonos klausimas.

Mes pripratę vienas prie kito. Pasidalinę darbais.

Ne taip ir skaudžiai mane muša, o jei kita(s) muš skaudžiau?

Aš viena(s) nesugebėsiu išgyvent, nuoma brangi. O dirbt pradėt visai nenoriu.

Su darbu, kaip tai beskambėtų, išsiskirt kartais atrodo dar sunkiau. Ypač jei jame dirbta 10+ metų. Pažįstami veidai, aiškios taisyklės, per daug nevarginantis pokyčių nebuvimas - ko ne komforto zona?

Visur gerai, kur mūsų nėra, bet ar tikrai kitur žolė žalesnė?

Čia bent jau žinau, kad kai direktorius ateina su žaliu švarku, geriau jam į akis nelįst, o kiek laiko prireiks, kol suprasiu, kada kur nelįst kitam šefui?

Per septynis metus „užaugau“ iki 1000 eur „į rankas“, kur man tiek mokės?

***

Pokyčiai gąsdina. Ir taip bus visada. Bet argi nesinorėtų, geriau vėliau nei niekad, susikurt iš tiesų komfortišką komforto zoną?

Rodyk draugams

ko galima pasimokyt iš pamokos 17-mečiams

pastovimpashnekam ● 2017-03-28

Kadangi jau ketvirta diena esu bedarbė, turiu laiko visokiems dalykams.

Šiandien praleidau kelias valandas žiūrėdama / klausydama vieno iš bankų organizuotos online pamokos - konferencijos „Kas vairuos tavo gyvenimą?”. Buvo smagu prisimint laikus, kai, būdama vienuoliktokė, net neįsivaizdavau, kaip reikės gyventi savarankiškai. Šios pamokos metu organizatoriai skatino moksleivius pagalvoti, kur jie gyvens, ką valgys, kokiu transportu keliaus, kai taps savarankiški. Kaip taupys ir, svarbiausia - ką dirbs. Oi, seni (ne)geri bendrabučio laikai, koldūnai, dešrelės ir žuvų piršteliai prieš akis iškilo…

Anyway, labiausiai man patiko Gyčio Dovydaičio (rašoma, kas jis fotografas, medijų specialistas, „Fotokursai.lt” lektorius, bet aš jo nežinojau iki šiol) pranešimas. Jis paskatino moksleivius pagalvot ne tik apie tai, jog iš bomžpakių ilgai nepragyvensi, nes „pats kaip plastmasės gabalas jaustis pradėsi“, bet ir apie tai, ką dirbti, kad nereiktų pirkti. Taip taip, visi žinom frazę „dirbk mėgstamą darbą, ir nereiks dirbti“, bet prie ko čia nepirkimas?

Gytis „pirkimu“ vadina ne mums įprastą vartojimą, o tai, kaip mes tą vartojimą traktuojam. Jeigu darbas mums skirtas tik tam, kad, gavę pinigų, galėtumėm, kaip Gytis sako, „nusipirkti gyvenimą atgal“, vadinasi, mes negyvenam. Jei „gyvenam“ tik savaitgaliais - negyvenam iš viso. Jei gyvenam tik dėl naujo telefono ar automobilio - negyvenam. Na, prisipažinkim, kiek iš mūsų mirę?

Apibendrinant Gyčio mintis, darbas turi būti toks, kad:

* ryte tave prikeltų ne žadintuvas, o noras eiti į darbą;

* keltų stresą, kitaip nejaustumėm, kaip gerai jaučiamės, kai to streso nebėr;

* norėtumėm jį dirbt sekmadienio vakare, jei turėtumėm kitą darbą;

* galėtumėm kurį laiką jį dirbti už dyką - toks jis fainas.

Kaip „paprasta“. :)

Rytoj einu į antrąjį darbo pokalbį toj įmonėj, kurioj buvau vakar. Man tas darbas panašus į tokį, dėl kurio galėčiau atsikelt ryte. Jei ne dėl to, kad labai norėčiau vien jį visą gyvenimą dirbt, tai bent dėl to, kad negaliu pasakyt, jog nenorėčiau :) Laikykit špygas 13:00.

Rodyk draugams

ką žmonės (ne)dirba visą dieną

pastovimpashnekam ● 2017-03-26

Pirmąkart gyvenime priėmiau sprendimą kurį laiką nedirbt.

Dirbau nuo trečio bakalauro kurso. Kai darbas užknisdavo, ieškodavau kito, ir trečiadienį palikdama senąjį darbą, ketvirtadienį jau dirbdavau kitame. Dažniausiai toks darbų keitimas lemdavo, kad nuo vilko ant meškos užšokdavau ir ja netoli tenujodavau.

Žinoma, kiekvienam darbe atrasdavau kažką, kas man visą gyvenimą pravers ir darbe, ir gyvenime (kol kas man šie du dalykai - atskiri). Išmokau bendrauti su įvairių tautybių, charakterio ir amžiaus žmonėmis, multitaskinti, skaičiuoti. Radau nerealiai fainų kolegų, su kuriais iki šiol bendrauju. Sustiprinau pasitikėjimą savim (nors kruopelyte).

Tačiau ilgainiui pradėdavau jaustis ne savo vietoj. Iki paskutinio darbo, kurį dirbdama pajutau: „valio, čia man!“. Gaila, kad biurokratiškas, atrodo, jaunos įmonės valdymas paskatino ją palikti… Taigi, aš pirmąkart atsidūriau darbo biržoj.

Pirmas žavus šią instituciją apibūdinantis dalykas - pastatas, kuriame ji įsikūrusi. Maps‘uose pasižiūrėjau į jį ir pagalvojau „šitą tikrai greit rasiu“. Pasirodo, tokių, kaip mano draugė sakė, arklides primenančių pastatų tam rajone - pilna.

Tikėjausi tame pastate rasti daugybę nuo gyvenimo ir alkoholio pavargusių veidų. Nieko panašaus - pilna įvairaus amžiaus puikiai atrodančių žmonių, ir tik vienas kitas su sportinėm kojinėm aukštakulniuose bateliuose. Viena biržos darbuotoja avėjo tokius pat batus, kaip mano, kažkodėl tai privertė pasijust jaukiai.

Kol kas 2 darbo dienas praleidau kaip bedarbė. Per jas buvau dviejuose darbo pokalbiuose, dukart aplankiau biržą, gimnaziją, į kurią sesė ruošiasi stoti. Susitikau su draugėm, pamėčiau į kašę, o svarbiausia - į valias atsidžiaugiau grynu oru. Pasinaudojau proga prisėsti ant kiekvieno saulės atokaitoj esančio suolelio - kaip tik pirmąsias mano bedarbystės dienas buvo nerealiai gražus oras. Pirmadienį - vėl į darbo pokalbį.

Jausmas, kai žinai, kad kurį laiką galėsi darbo dienomis keltis ne 6, o 8 val. ryte, ir tik dėl to, kad nori, o ne dėl to, kad reikia - nerealus. Dirbti labai noriu, bet poilsio be aiškaus jo pasibaigimo deadline’o man jau labai reikėjo. Tą rodo ir mano suprastėjusi atmintis. Net blog‘ą 5 mėnesius buvau pamiršus. Sau norėčiau palinkėti to, ko palinkėjau paskutiniems kolegoms išeidama - gero vėjo. Emocinio, materialinio ir kūrybinio.

Rodyk draugams

„tiltą tiesim tada, kai prieisim upę“

pastovimpashnekam ● 2016-10-15

Ar pažįstamas jausmas?

Atsibundi ryte, dar nespėji dorai akių pramerkt, o mintyse - jau klausimai: kaip spręsiu tą, aną, kaip suderinsiu šiandienos darbus su studijom, vaikus su vyru, pasimatymus su nebaigtais darbais, skolas su naujais pirkiniais…

Būna, problemos dar tarsi nėra (ji - tik numanoma, o neretai - išsigalvota), o mes jau ieškom sprendimo jai, jau užbėgam nebūtinai nutiksiantiems įvykiams už akių. Psichologai sako, kad tokiu būdu žmogus tarsi bando sau susigalvoti apsaugos mechanizmą, kad nutikus kažkokiai nepalankiai situacijai, jis jau turėtų sprendimą, jau galėtų pamanyt: „o, apie tai jau galvojau, tad žinau, kaip elgtis“. Nes jei kada nors jau esam buvę kokioj nors situacijoj, kur kas lengviau atrodo ją išspręst. Bet ar tikrai?

Mano vadovas dažnai klausia: „Raimonda, o tau yra kada nors taip buvę, kad…“ ir įvardina kokią nors jam kilusią problemą. Taip, yra. Ne, niekada. Koks skirtumas. Juk problema iškilo DABAR ir reikia rast jai sprendimą BŪTENT DABAR ir būtent šiai problemai, o ne kokiai nors panašiai.

Problemą reikia spręsti tada, kai ji kyla. Išskyrus, žinoma, tuos atvejus, kurie neabejotinai iškils - ką darysim, jei darbuotojas išeis iš darbo, ką darysim, jei buto savininkas lieps išsikraustyt iš nuomojamo buto, ką darysim, jeigu esam vieniša dirbanti mama, o vaikas susirgs. Bet dažniausiai problemos, apie kurias pagalvoji tik atsibudęs, nebūna tokio masto.

Pabudau šį šeštadienio rytą 7:35 ir pradėjau galvot apie jau kitos savaitės iššūkius. Kam? O gal jų visai nebus? O gal bus, bet visiškai kitokių (aš apie juos nežinau, tad ir galvos sukt nėr ko). „Tiltą tiesim tada, kai prieisim upę“ - labai geras požiūris. Nes upės gali ir nebūt. Arba atsirast jūra. Tada jau reiks laivo, o ne tilto.

Rodyk draugams

Gairės: , ,

Myliu, iki: ne tik Donskis išeina netikėtai

pastovimpashnekam ● 2016-09-28

Prisimenu, paskutinė žinutė broliui buvo kažkas iš serijos: „Vėl neini į mokyklą, vėl geri savaitėm. Kodėl taip elgies su savo gyvenimu? Prisidirbsi vėl.“ Net nežinau, ar jis ją dar spėjo gaut, ar spėjo perskaityt. Bet neseniai suėjo 5 metai, kai jo nėra, o aš vis dar jaučiuosi kalta dėl tų paskutinių žodžių.

Kai ryte pasakai kažkam „oi, atsiprašau, prikėliau, nepyk, tuoj išsinešdinsiu“ arba „pakalbėsim apie tai vakare“, turbūt nepagalvoji, kad tai gali būti paskutinis dalykas, kurį tam žmogui pasakei, kad to „vakare“ gali nebebūt. O jei išeisi ir nebegrįši, kokius paskutinius tavo žodžius tas žmogus nešiosis? O jei paskutiniai jam pasakyti žodžiai bus „kur, b***, mano raktai?“, o tada jis išeis visam laikui, kaip jausies?

Šiandien tiesinau plaukus prieš veidrodį ir pagalvojau, ką 6 valandą ryto spėjau pasakyt savo artimiems. Labiau norėčiau, kad tai būtų buvę „myliu, iki“.

Rodyk draugams

Gairės: , ,

rytinis pokalbis su savim

pastovimpashnekam ● 2016-08-24

6:00 Kelkis, kūtvėla. Nauja diena! Kas už lango? Lietuviška vasara ar normali? Šiandien normali. Tai rengsiuosi suknelę. Tą, kur atrodo kitiems, kad aš sukūdau, kai ją apsivelku. Okey. Užluolaidas vėliau atsitrauksiu. Tingiu.

6:02 Blemba, kodėl taip norisi pirmiausia kas rytą pult dantų valyt, jei aš net nerūkau, o kažkaip nemalonus skonis vis tiek? Gal reikia iš vakaro nebevalgyt nesąmonių? Neeee, čia jau būtų per daug, man ir taip sunku stengtis 3 valandas iki ėjimo miegot nevalgyt. Nu gerai, pripažinkim, kartais specialiai einu miegot vėliau, kad vėliau galėčiau ir prisiėst.

6:06 Reikia tas WC duris kada nors sutvarkyt, mane tas girgždėjimas iš proto varo.

6:08 Nekenčiu šito lovos apkloto. Reikia naują nusipirkt. Bet pamiršiu, aišku iki vakaro. Kaip čia viską atsimint?

6:09 Rai, prisiversk mankštą padaryt, būk gera. Žiauriai traška sąnariai vis dar. Ar jie iš viso kada nors nustos traškėt? Vakarienei reikia salotų su vištiena pasidaryt… Viens, du, trys, keturi, penki, šeši… Šiandien kažkaip vėl labiau kaklą skauda. Kiaušinių tikrai dar yra, medaus ir garstyčių yra, sojos padažo, aišku, nėra… Šiaip paukštiena vakar buvo, bet salotos su paukštiena tai čia ne tas pats, kas šiaip paukštiena. Tiks. Vienas, du, trys, keturi, penki…

6:19 Reikia mažint kavos. Darbe šįryt tikrai negersiu antro. Arbatos geriau. Bet neturiu darbe arbatos, reiktų nusinešt gal. Ai, ne, tingiu. Pieno dar daug yra, nepirksiu šiandien. Pagaliau galiu pavalgyt, taip norėjau vakar vidurnaktį sumuštinį pasidaryt su šitom salotom. Kažin labai garsiai aš trankausi, nepažadinsiu nieko? Ai, dzin, jie miega sau dar, bjaurybės, o man vienai vargšei taip anksti į darbą. Pakentės.

6:33 Gaila, House‘ą visą jau peržiūrėjau, ką dabar rytais žiūrėt, kol kavą geriu? Pažiūrėsiu kokių nesąmonių Youtube. Reik nepamiršt šiandien pas kaimynę nueit. Nekenčiu pas ją eit. Sesė kada grįžta? Penktadienį? Mhm, visi penktadienį. O gal ne? Kelinta šiandien diena?

6:55 Rai, jau stokis, eik šukuotis ar ką tu ten darai. Nenoriu į darbą.

7:05 Šūdas, vėluoju. Ai, 46 atvarys dar vienas vėliau. Spėsiu kaip nors. Kaimynas vėl prie laiptinės rūko ant tako atsistojęs. Lis ar nelis? Kaip žmonės eina apsirengę? nesuprasi, vieni su maikėm, kiti su striukėm. Ai, neimu nieko, vasara juk.

7:08 Kai grįšiu, eisiu miegot iškart, jaučiu.

Rodyk draugams

Gairės: , ,