BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

pastovimpashnekam

noriu. galiu. reikia. privalau.

pastovimpashnekam ● 2016-01-30

Kodėl, atrodo, net labai savarankiško, suaugusio žmogaus gyvenime dažnai „noriu“ ir „galiu“ išstumia „reikia“ ir „privalau“?

Mes turime tiek įsipareigojimų: finansinių, socialinių, dvasinių ir visokių kitokių, dažnai net nesuprasdami, kad daugelį iš jų ant savo galvos užsikrovėme ne dėl to, kad „noriu“ ir net ne dėl to, kad „galiu“, o dėl to, kad „reikia“, „privalau“. Norim būti naudingi savo šeimai, savo draugams, savo darbdaviams, visuomenei, o kaip su buvimu „naudingu“ pačiam sau?

Daugumos psichologinių krypčių šalininkai teigia, kad pirmiausia reikia atsižvelgti į savo poreikius. Ne savo aplinkinių (net - ir ypač - ne savo vaikų, ne savo tėvų), o SAVO. Ar daugelis iš mūsų drįsta tai padaryti?

Nežinau, gal tai susiję su kultūriniu palikimu, su vieta, kurioje augi. Dauguma lietuvių yra įpratę tenkinti savo šeimos narių įgeidžius; stoti mokytis ten, kur pataria tėvai ar kiti giminaičiai, net jei tai nesutampa su tuo, ką pats norėtum veikti gyvenime, Lietuvoje yra ganėtinai įprasta. Lankyti būrelius, kurių vaikas pats nenori, bet tėvai sako, kad reikia, taip pat nėra retas reiškinys. Esu dirbusi aukle šeimoje, kurioje dešimtmetė buvo priversta lankyti gimnastiką, nors jos nekentė. Ar tai normalu? Ar tikrai tėvai visada žino, kas geriausiai jų vaikui? Tikriausiai ne. Tik kitas klausimas: ar tikrai visada mes patys žinome, kas mums geriausia?

Kodėl keisti darbus, butus ir antrąsias puses mūsų, jaunų žmonių, tarpe yra įprasta? Ko mes ieškom ir ko nerandam? Atsakymas vienas - SAVĘS. Sako, nuo savęs nepabėgsi. O man atrodo, kad mes tik tai ir darome: bėgame. Ko mes bijom? Kad išmetę visus „reikia“ ir „privalau“ netyčia priartėsime prie to, ko „norime“? Ar bijom „tų kitų“ nuomonės, kai pradėsim elgtis taip, kaip geriausia mums, o ne jiems?

Rodyk draugams

Aš (+), Jūs (+), Jie (+), Darbas (+)

pastovimpashnekam ● 2016-01-28

Skaitau vieno rusų psichologo knygą apie asmenybės tobulėjimą, savo likimo, kuriam įtaką padarė mūsų socialinė aplinka ir tai, kaip buvome auginti, suvokimą ir tai, kaip jį galime patys pakeisti.

Viena svarbiausių knygos idėjų - ta, kad savo neurozes (kurių, knygos autoriaus teigimu, turi bent 85 proc. žmonių) galima įveikti tik sustiprinus keturis pagrindinius polius: susitarimą su savimi, savęs priėmimą ir savo poreikių iškėlimą virš bet kurių kitų, net artimiausių žmonių, poreikių (Aš+), savo artimųjų priėmimą su visomis jų ydomis ir trūkumais, jų jiems neakcentuojant (Jūs+), visų kitų žmonių (draugų, kolegų) priėmimą ir susitarimą su jais (Jie+) bei atsidavimą savo darbui (ne bet kokiam, o tokiam, kurį iš tikrųjų norisi dirbti); darbui, kuris kyla iš natūralaus mūsų pašaukimo tam tikrai veiklai, hobio (Darbas+).

***

Peržiūrėjau savo senesius nei metų facebook post’us ir supratau, kad man per visą šį laiką teko gerokai padirbėti su visais keturiais poliais, nes mintys būdavo maždaug tokios:

Aš (-)

„Ilgojo savaitgalio reziumė. Sutiktų senų draugių: 1. Dienų, kai neišlipta iš lovos (išskyrus parsinešt ledų): 1. Valandų, beprasmiškai praleistų žiūrint serialus ir lėkštus filmus: 32. Valandų, skirtų savigailai: 10. Suvalgyta normalaus maisto porcijų: 2. Suvalgyta šūdmaisčio vienetų: milijonas. O ką jūs gero?“

„Kai aršiai pasišneki su priėmimo komisija fakultete ir ji sako: „o, šita stoja į žmogiškųjų išteklių valdymą. Su tokiu charakteriu reiktų ją čia priimt”, galvoji, kad ji juokauja. Pasirodo, ne. ;D ŽIV, here I am.“

„Eičiau ten, kur manęs niekas nerastų. Bet bijau, kad niekas ir neieškos. :)”

„Raudonkepuraitė be kepurės.”

Jūs (-)

„Gerai,kad yra Parulskis. Kai vyras tingi atsikelt anksčiau pabūt kartu,netingi jis.“

Jie (-)

„Norint būti laimingam su žmonėmis, reikia prašyti jų tik to, ką jie pajėgia.”
Bernardas Klervietis

„Nekenčiu pedantų, pedantiškesnių už mane.”

Darbas (-)

„Duokit gerą darbą, ką? Žinau, kad turit užsislėpę.“

„Pastebėjimas: jeigu penkta diena iš eilės nesinori dirbti, reiškia, šiandien penktadienis.“

Viskas (-)

„Žmonės bjaurūs.
Meilės nėra.
Plaukai pražilo.
O aš - višta.
(iš asmeninio archyvo)“

„Mintis, kuri nuolat tūno manyje, yra: „Ar kiti irgi taip prastai jaučiasi, kaip aš?” Pažįstu žmonių, kurie visada yra geros nuotaikos, žvalūs ir patenkinti, o aš nuolatinės prislėgtos būsenos. Viską darau prisiversdamas, vadinamą kūrybinį džiaugsmą, kaip ir gyvenimo, visą laiką užgožia kažkoks amžinas nepasitenkinimas, lengvumo ir aiškumo ilgesys. Būna momentų, kai lyg ir pašviesėja nuotaika, trumpam pralinksmėju, bet, matyt, to linksmumo išgąsdintas tuoj pat grįžtu į sau normalią surūgusią būseną.”
Rolandas Kazlas. Ir ne tik jis.

***

Taip, dabar jau daug kas pasikeitę, bet savo neurozių dar nei pusės neįveikiau.

Šių metų nepradėjau su jokiu pasižadėjimų 2016-iesiems sąrašu. Tegul jame bus tik vienas punktas: minusus paversti pliusais.

Rodyk draugams

ką slepia ironija?

pastovimpashnekam ● 2016-01-16

Tikriausiai kiekvienas iš mūsų pažįsta bent vieną žmogų, apie kurį galima sakyti, kad jis tikras „bajeristas“, „vakarėlių siela“, netgi toks, su kuriuo vargu bau ar galima pasikalbėti rimtomis temomis. Į tokį žmogų kreipiamės ne tik tada, kai jaučiamės gerai, bet ir tada, kai visiškai nėra nuotaikos ir norisi arba pasityčioti iš savo nelaimių (nes jis tai puikiai moka), arba bent trumpam pamiršti bet kokias problemas klausantis jo juokelių, ironiškų, sarkastiškų, kartais net grotesko pilnų pastebėjimų, pabarstytų juodojo humoro granulėmis. Ką slepia ta žmogų nuolat lydinti ironija?

Kai kurie žmonės sugeba net pačiose juodžiausiose situacijose įžvelgti kažką juokingo, kažką jei ne pozityvaus, tai bent priverčiančio pažiūrėti į situaciją kitaip. Kaip vienoje protingoje knygoje buvo rašoma, bet kokios nelaimės rimtumą galima sumažinti surandant joje „ką nors gero, o jei tai nepavyksta - ką nors juokingo“.

Dažniausiai ironiją puikiai įvaldę žmonės po ja slepia savo neišdildomą skausmą, nemokėjimą niekaip kitaip, tik iš savęs pasijuokiant papasakoti apie savo giliai slepiamus jausmus, kurie anaiptol nėra nei teigiami, nei keliantys juoką. O mes juokiamės iš tokių žmonių. Juokiamės, nes jie kažkaip sugeba apie savo bėdas papasakoti taip, kad būdami su jais nuolat prunkščiame ir po susitikimo jaučiamės atsigavę, nors įprastai apsunkstame nuo kitų žmonių pasakojimų apie juos slegiančias problemas.

Man patinka tokie žmonės. Tik gaila, kad kartais nepavyksta pastebėti to svarbaus momento, kai jų depresija iš talento gyvenimo nesekmes paversti į ironiškus pašnekesius perauga į savidestrukciją ir tenka su jais atsisveikinti visam laikui. Saugokim vieni kitus.

Labanakt,

R.

Rodyk draugams

Būsimas milijonierius, neturintis cigaretės

pastovimpashnekam ● 2016-01-09

Vidurnaktis. „Žaliojo tilto“ stotelė.
Vienas tų vakarų, kuris prasideda šūdmaisčio „restoranu“ ir vyno taure su draugu, o baigiasi atsidūrimu nepažįstamų žmonių bute. Ne tūsint, o tiesiog susipažint. Butas gražus, vienas tų moderniai perkurtų Senamiesčio butukų, kur vienoje erdvėje telpa svetainė, miegamasis ir virtuvė. Draugo, su kuriuo vakarojau, draugė ir jos vaikinas - viena tų retai šiais laikais sutinkamų porelių: idealiai vienas kitam tinkantys, nors (nes?) labai skirtingi. Namai superjaukūs, vonioj dega žvakės, integruotos lemputės visuose buto kampeliuose padeda sukurti tai romantišką, tai darbingą, tai tiesiog skaitymui ar bendravimui skirtą apšvietimą.
Vakaras praėjo puikiai.
Taigi, „Žaliojo tilto“ stotelė. Aplink pilna išgėrusių paauglių, matau porelę, apsikarsčiusią grandinėm. Stoviu, nes sėstis šaltoka, skaitau knygą.
Horizonte pasirodo vyriškis. Jam per trisdešimt. Panašiai tiek jam metų ir panašiai tiek išgertų alkoholio vienetų.
- Negi čia nieks nerūko? - klausia.
Jam atsako tyla.
Prieina prie manęs. Pasilenkia, kad pamatytų knygos viršelį.
- „Dažyk juodai“, - demonstruoja net tokioj stadijoj neprarastus skaitymo įgūdžius. - Ar įdomi?
- Labai, - atsakau.
- Apie ką?
Pasitraukiu šiek tiek į šoną, nes jis pavojingai arti. Svirduliuoja žmogus, baisu, kad neužgriūtų.
- Apie merginą.
Vyriškis pažiūri į mane, į knygą, į tolius, ir jau nueidamas informuoja:
- O aš - būsimas milijonierius!
Pasveikinu jį su tuo nueinantį ir mūsų keliai nebesusitinka.

Rodyk draugams

apie santykius su žmonėmis ir kitais gyvūnais

pastovimpashnekam ● 2016-01-02

Niekada nemaniau, kad santykiai yra lengvas dalykas.

Nuo pat mažens su draugais žaisdama kieme supykdavau ant jų už kažkokius menkniekius, už visiškai nereikšmingus dalykus, kaip antai, kad žaisdami slėpynes jie truputį greičiau už mane pasislėpdavo ar ne visada sąžiningai lošdavo kvadratą, užmindami ant linijos, pasakydavo, kad mano iš antrų rankų pirktos kelnės jau senokai nemadingos ar pašiepdavo, kad greitai susigraudinu.

Iki šiol draugystės man mezgasi sunkiai, o nutrūksta taip lengvai, kaip užgęsta drugelio gyvybė jam smarkiai prisiplojus prie lekiančio automobilio stiklo. Mane suprasti sunku, mano nuolatinių skundų apie nestandartinės šeimos gyvenimo subtilybes klausytis visiems atsibosta, tad galiausiai ir taip negausus draugų būrys susiaurėjo iki skaičiaus, kuris nesiekia vienos rankos pirštų. Ir tai dažniausiai tampu jų „antruoju planu“; jie susitinka su manim tada, kai kiti planai „neišdega“.

Pykstu už neištesėtus aplinkinių pažadus. Jei ilgai nematyta draugė pažada grįžt į Lietuvą arba iš kurio nors Lietuvos miesto atvažiuoti pas mane į sostinę, ir atėjus mano kalendoriuje pažymėtai datai visgi pakeičia planus, man būna taip skaudu, kad nuoskaudą pakeičia pyktis ir aš iš keršto nepasveikinu jos su gimtadieniu, jeigu ji facebook’e paslepia savo gimimo datą (jei vis dėlto nepaslepia, sąžinė neleidžia nepasveikint).

Su vaikinais dar sunkiau. Pradžioj, „rožiniam periode“ galiu pamiršt visą pasaulį ir atiduoti tam vienam žmogui visas mintis, sielą ir kūno dalis (kokią antrą pažinties savaitę jau paaukočiau inkstą net nemirktelėjusi), tačiau po kelių mėnesių mane pradeda nervinti, kaip jis valgo, žiūri, daro kažkokias keistas mimikas ar skaldo niekam nejuokingus juokelius, iš kurių prieš tai žvengdavau kaip hiena.

Buitis ir rutina santykius nužudo visiškai. Būdama tikrai lieva namų šeimininkė, tinginė ir tikrai dažniau nei savaitę per mėnesį PMS’inės nuotaikos, kabinėjuosi prie smulkmenų ir niekuo nenustebinu savo antrosios pusės - nebent kokiu nors ypatingu isterijos priepuoliu ar savo kulinariniais nesugebėjimais.

Tai, kad nerandu ryšio net su žmonėmis, į kuriuos lyg ir labiausiai esu panaši iš visų gyvūnų, natūraliai veda prie to, kad kitų gyvūnų nemėgstu iš viso. Kažkur skaičiau, kad čia kažkokio psichologinio sutrikimo požymis. Mane net žuvytės užknisa, ką jau kalbėti apie plaukų turinčias būtybes.

***

O aplink pilna žmonių, kurie labai gražiai sutaria su aplinkiniais. Merginų, kurios tik ir laukia, kol jų vaikinai priklaups ant kelio per Kalėdas, Valentino dieną, Naujuosius ar jų gimtadienį (o ne bijo tokio scenarijaus). Seserų, kurios dalinasi paslaptimis (o ne rėkia viena ant kitos). Draugių, kurios gali viena kitai paskambinti vidurnaktį. Bendradarbių, kurie tarpusavyje atvirai bendrauja ir vieni kitiems padeda, o ne dalyvauja konkurse „kas geriau pasiteisins, kodėl negali sėdėti viršvalandžių ir užkrauna savo darbus kitiems“.

***

Naujųjų Metų proga atsiprašau visų, kurie mane pažįsta, ir ant kurių be reikalo ar iš reikalo ar net su reikalu supykau. Nebūkim šiais metais kaip beždžionės, susitikim ir pasijuokim vieni iš kitų draugiškai!

Su meile,

R.

Rodyk draugams