BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

pastovimpashnekam

apie rutiną ir ritualus

pastovimpashnekam ● 2017-08-04

Yra dvi žmonių grupės: tie, kurie kasdien nutinkančius dalykus vadina rutina ir tie, kurie turi ritualus.

Darbas-namai-kažkokia ten veikla-namai ritmas gali atrodyti niūrus, bet gali būti ir jaukus. Kai žinai, kas tavęs laukia kasdien, ir ko tu gali laukt kasdien.

Aš už ritualus.

Mėgstu atsikelt kiekvieną darbo dieną likus porai valandų iki darbo pradžios. Mano ritualas: wc-dušas-kava ir pusryčiai į lovą su serialu arba filmu. Serialai keičiasi, kava nelabai, pusryčių meniu keičiasi, lova - ne. Ir aš tiesiog kaifuoju, turėdama 29 minutes iki tos akimirkos, kai antrąkart keliuosi ir einu rengtis.

Kartais šį ritualą pakeičia kitas. Wc-bėgimo bateliai-krosas-dušas-kava ir pusryčiai lovoj su serialu. Tada keliuosi dar anksčiau. Ir žiauriai džiaugiuos, kad iki darbo pradžios jau būnu spėjus pagyvent.

Mėgstu apmokėt visas sąskaitas kiekvieno mėnesio 20 dieną. Na, gerai jau, paties apmokėjimo proceso nemėgstu - koks čia smagumas pusę algos ištaškyt mokesčiams, - bet mėgstu patį faktą, kad 20 dieną užsiimu ta pačia veikla. Man tai - ne rutina. Man tai - žinojimas, kad viskas yra taip, kaip suplanuota.

Mano kaimynai už ritualus.

Kaimynų mergaitė. Nepažįstu jos, net nesu tikra, kad ji tikrai kaimynų mergaitė, bet kasryt 8:03 ji ateina pasisupt ant prieš namą esančių sūpynių. Jos girgžda, ir tomis dienomis, kai nereikia eiti į darbą, šis ritualas mane varo iš proto. Bet ir neturi nevaryt. Nes jis - ne mano, o jos.

O kitas kaimynas - alkoholikas. Bent kas trečią dieną, prasidėjus komendanto valandai, jis visu garsu paleidžia vieną rusišką dainą. Kokius 12 kartų. Tada vėl prasideda ritualas: skambutis policijai-policija-pagaliau tyla (kartais šis ritualas kartojasi kelis kartus per naktį, maždaug iki 5:00 ryto).

Ne kiekvienas ritualas yra geras. Bet ir rutina nebūtinai yra bloga.

Rodyk draugams

per / (ne)pakankamai sena

pastovimpashnekam ● 2017-04-29

Per vieną pietų pertrauką su ex-bendradarbėm ėjom kalbėdamos kažką apie kažką. Konteksto nepamenu, bet mintį užbaigiau sakydama:

- Aš tam jau per sena.

Vienišas maždaug keturiasdešimties metų vyriškis net balsu nusižvengė.

Man dvidešimt-beveik-septyneri.

***

Aš jau per sena visą naktį nemiegot, o ryte eit į darbą lyg niekur nieko. Per sena valgyt cepelinus pusryčiams ir nestorėt. Per sena kalbėtis telefonu nuo 11 valandos vakaro iki 3 ryto ir visą tą laiką turėt ką pasakyt. Bučiuotis prancūziškai viešoj vietoj vidury dienos, galvodama „man nusišikt!“. Ne dėl to, kad kiti mano amžiaus žmonės to negebėtų - ginkdie, ne! Tiesiog mano vidinis laikrodis šitiems dalykams jau kurį laiką sustojo.

***

Užtat.

Aš jau pakankamai sena, kad galėčiau sakyt „o mano laikais…“ arba „nes aš taip pasakiau“. Pakankamai sena neprisimint, kad kokią nors istoriją jau pasakojau tris kartus; ir kaskart vis kitaip. Sakyt „aš turiu 5 metus darbo patirties” / „esu baigus du aukštuosius/ turiu pakankamai gyvenimiškos patirties. Pakankamai sena pripažint, kad pridariau klaidų. Ir pakankamai sena, kad iš jų pasimokyčiau. Pakankamai sena, kad atleisčiau tiems, kurie mane labai labai įskaudino kažkada. Prieš 13 metų. Prieš metus. Vakar.

***

Ir visgi.

Nepakankamai sena, kad galėčiau pasigirt „pastačiau namą, užauginau medį, pagimdžiau vaiką“. Nepakankamai sena, kad šitiems trims dalykams būčiau per sena. Nepakankamai sena, kad norėčiau ramaus, nekintančio darbo, kuriame nereiktų mokytis ir tobulėt. Nepakankamai sena, kad turėčiau pakankamai proto džiaugtis tuo, ką turiu. Laikyčiau sveikatą brangiausiu turtu. Norėčiau grįžt į kurį nors ankstesnį savo gyvenimo periodą.

***

Gimiau pačiu laiku.

Rodyk draugams

ką žmonės (ne)dirba visą dieną

pastovimpashnekam ● 2017-03-26

Pirmąkart gyvenime priėmiau sprendimą kurį laiką nedirbt.

Dirbau nuo trečio bakalauro kurso. Kai darbas užknisdavo, ieškodavau kito, ir trečiadienį palikdama senąjį darbą, ketvirtadienį jau dirbdavau kitame. Dažniausiai toks darbų keitimas lemdavo, kad nuo vilko ant meškos užšokdavau ir ja netoli tenujodavau.

Žinoma, kiekvienam darbe atrasdavau kažką, kas man visą gyvenimą pravers ir darbe, ir gyvenime (kol kas man šie du dalykai - atskiri). Išmokau bendrauti su įvairių tautybių, charakterio ir amžiaus žmonėmis, multitaskinti, skaičiuoti. Radau nerealiai fainų kolegų, su kuriais iki šiol bendrauju. Sustiprinau pasitikėjimą savim (nors kruopelyte).

Tačiau ilgainiui pradėdavau jaustis ne savo vietoj. Iki paskutinio darbo, kurį dirbdama pajutau: „valio, čia man!“. Gaila, kad biurokratiškas, atrodo, jaunos įmonės valdymas paskatino ją palikti… Taigi, aš pirmąkart atsidūriau darbo biržoj.

Pirmas žavus šią instituciją apibūdinantis dalykas - pastatas, kuriame ji įsikūrusi. Maps‘uose pasižiūrėjau į jį ir pagalvojau „šitą tikrai greit rasiu“. Pasirodo, tokių, kaip mano draugė sakė, arklides primenančių pastatų tam rajone - pilna.

Tikėjausi tame pastate rasti daugybę nuo gyvenimo ir alkoholio pavargusių veidų. Nieko panašaus - pilna įvairaus amžiaus puikiai atrodančių žmonių, ir tik vienas kitas su sportinėm kojinėm aukštakulniuose bateliuose. Viena biržos darbuotoja avėjo tokius pat batus, kaip mano, kažkodėl tai privertė pasijust jaukiai.

Kol kas 2 darbo dienas praleidau kaip bedarbė. Per jas buvau dviejuose darbo pokalbiuose, dukart aplankiau biržą, gimnaziją, į kurią sesė ruošiasi stoti. Susitikau su draugėm, pamėčiau į kašę, o svarbiausia - į valias atsidžiaugiau grynu oru. Pasinaudojau proga prisėsti ant kiekvieno saulės atokaitoj esančio suolelio - kaip tik pirmąsias mano bedarbystės dienas buvo nerealiai gražus oras. Pirmadienį - vėl į darbo pokalbį.

Jausmas, kai žinai, kad kurį laiką galėsi darbo dienomis keltis ne 6, o 8 val. ryte, ir tik dėl to, kad nori, o ne dėl to, kad reikia - nerealus. Dirbti labai noriu, bet poilsio be aiškaus jo pasibaigimo deadline’o man jau labai reikėjo. Tą rodo ir mano suprastėjusi atmintis. Net blog‘ą 5 mėnesius buvau pamiršus. Sau norėčiau palinkėti to, ko palinkėjau paskutiniems kolegoms išeidama - gero vėjo. Emocinio, materialinio ir kūrybinio.

Rodyk draugams

kiekvienas mes turim savo istoriją

pastovimpashnekam ● 2016-08-08

Ir niekada nežinai, kada žmogus, kurio nematei septynis metus, tave nustebins gebėjimu su vaikučiu ant rankų keliauti po pasaulį, kai pats nenukeliauji toliau savo darbo vietos. O ant rankų nei žiedo, nei vaikų nėra. Kiek skirtingų istorijų ir gyvenimo būdų gali turėti žmonės, su kuriais praleidai dvylika metų vienoj trijų aukštų patalpoj, ir maneisi viską apie juos žinantis. Bet nežinojai. Nei apie tatuiruotes, nei apie planus iškeisti kates į vaikus, nei apie gebėjimą kurti nuostabaus grožio aksesuarus, nei apie alkoholio atsisakymą, nes sportuot geriau ir įdomiau. Nei apie pakeistus darbus, nei apie pakeistus vyrus. Nei to fakto, kad jie gali norėt susitikt, nors yra pasyviai aktyvūs šiuo klausimu. :) Ir kažkodėl per klasės susitikimą papasakoji savo seniai matytiems klasiokams daugiau negu žino kai kurie tavo draugai.

Ir supranti, kad nėra neįdomių žmonių. Nėra neprestižinių darbų. Yra tik įdomūs ir ne, gerai apmokami arba ne. Lygiai taip pat nėra ir neprestižinių gyvenimo istorijų. Visos jos skirtingos, visų pradžia puikiai paaiškina jų eigą ir pabaigą. Nes viskas ateina iš vaikystės ir visada yra dvi kategorijos istorijų: tos, kur iš vaikystės pasimokėm ir tos, kur ne.

Pasijunti keistai, kai tavo klasiokė išmeta tave iš draugų, nes baigė studijas užsieny, susirado kitą draugę moksliukę, ir tu su savo lietuvišku magistru bei nejuokingais ir / arba neįdomiais post’ais facebook’e jai jau NE LYGIS.

Ir kartais nepažįstamam žmogui lengviau išsipasakot negu tam, kurį vadini draugu jau gerą dešimtmetį. Kad ir virtuvėj per pietų pertrauką. Arba net per darbo pokalbį (ir man tai yra padėję gauti darbą - taip, tai paneigia visas teorijas, ką reikia sakyt, ir ko - ne!). O kartais ir autobuse kas nors tau savo papasakoja. Ar poliklinikoj. Kažkaip reikia tas istorijas priimt, kažkur užrašyt. Nebūtinai rašalu, galima tiesiog žodžiais, emocijom, ne popieriaus lape, o savo viduj.

Kiekvienas mes turim savo priežastis. Ir savo istoriją. Papasakok man savąją, norėčiau ją išgirst.

Rodyk draugams

žmonės, kurie…

pastovimpashnekam ● 2016-06-05

Žmonės, kurie ruošiasi išeiti iš darbo man tam tikra prasme primena žmones, norinčius nusižudyti: jie ilgai apie tai kalba, išgyvena, liūdi, verkia, visiems kartoja, kad tai padarys, ir galiausiai… arba išeina ir visus palieka, arba taip ir neišeina, kol niekas nebekreipia dėmesio į jų grasinimus.

Žmonės, kurie vasarą skundžiasi, kad karšta arba žiemą - kad šalta. Jie man visada išliks mistika. Gal todėl, kad mano vidinis termostatas sutrikęs, ir žiemą man dažnai būna karščiau, o vasarą - šalčiau nei kitiems. Prisiekiu, mieliau karštą vasaros dieną stovėsiu prie laužo, nei jausiu, kaip mano kaulus laužo tiesiai į strėnas pučiantis kondicionierius.

Žmonės, kurie išsilieja ant kitų. Nebūtinai rėkdami. Dažniau - ironizuodami tavo žodžius ar būsenas. Ironija - ir apsauginis kremas, ir galingas ginklas: ji padeda išverti net sunkiausius gyvenimo išbandymus ir leidžia pasijuokti iš savo nesėkmių, tačiau kartu ji - žudanti: žodžiu gali primušt greičiau ir skaudžiau nei kumščiu, jei moki ir nori.

Žmonės, kurie kas rytą atsikelia iš lovos, nors jiems tai prakeiktai sunku. Kurie prisiverčia eiti į darbą, reguliariai valgyti ir ne per daug miegoti, kuriems kiekviena diena - kaip kova. Vieni juos smerkia, vadina tinginiais, kurie nesusitvarko su savo psichologinėm problemom ir tampa (geriausiu atveju) savo arba (blogiausiu atveju) kitų našta.  Kiti juos supranta ir palaiko (deja, dažniausiai už tai jiems reikia susimokėti). Žmonės, kurie kartais sugeba apsimesti laimingais, o kartais net patys tuo patiki, o iš tikrųjų…

Žmonės, kurie kitiems žmonėms yra žmonės. Džiaugiuosi, kad pastaruoju metu tokių sutinku vis daugiau. Gal rytoj bus lengviau išlipti iš lovos :) Labanakt.

Rodyk draugams

ką slepia ironija?

pastovimpashnekam ● 2016-01-16

Tikriausiai kiekvienas iš mūsų pažįsta bent vieną žmogų, apie kurį galima sakyti, kad jis tikras „bajeristas“, „vakarėlių siela“, netgi toks, su kuriuo vargu bau ar galima pasikalbėti rimtomis temomis. Į tokį žmogų kreipiamės ne tik tada, kai jaučiamės gerai, bet ir tada, kai visiškai nėra nuotaikos ir norisi arba pasityčioti iš savo nelaimių (nes jis tai puikiai moka), arba bent trumpam pamiršti bet kokias problemas klausantis jo juokelių, ironiškų, sarkastiškų, kartais net grotesko pilnų pastebėjimų, pabarstytų juodojo humoro granulėmis. Ką slepia ta žmogų nuolat lydinti ironija?

Kai kurie žmonės sugeba net pačiose juodžiausiose situacijose įžvelgti kažką juokingo, kažką jei ne pozityvaus, tai bent priverčiančio pažiūrėti į situaciją kitaip. Kaip vienoje protingoje knygoje buvo rašoma, bet kokios nelaimės rimtumą galima sumažinti surandant joje „ką nors gero, o jei tai nepavyksta - ką nors juokingo“.

Dažniausiai ironiją puikiai įvaldę žmonės po ja slepia savo neišdildomą skausmą, nemokėjimą niekaip kitaip, tik iš savęs pasijuokiant papasakoti apie savo giliai slepiamus jausmus, kurie anaiptol nėra nei teigiami, nei keliantys juoką. O mes juokiamės iš tokių žmonių. Juokiamės, nes jie kažkaip sugeba apie savo bėdas papasakoti taip, kad būdami su jais nuolat prunkščiame ir po susitikimo jaučiamės atsigavę, nors įprastai apsunkstame nuo kitų žmonių pasakojimų apie juos slegiančias problemas.

Man patinka tokie žmonės. Tik gaila, kad kartais nepavyksta pastebėti to svarbaus momento, kai jų depresija iš talento gyvenimo nesekmes paversti į ironiškus pašnekesius perauga į savidestrukciją ir tenka su jais atsisveikinti visam laikui. Saugokim vieni kitus.

Labanakt,

R.

Rodyk draugams

gyvenimo narkotikai

pastovimpashnekam ● 2015-11-23

Uostyti

„Aš kasdien prisiuostau klijų“, - sako draugė. - „Nu darbe. Pieštukinių.“

Ji - vaikų darželio auklėtoja.

***

Haliucinacijos

Šįvakar važiuoju autobusu. Tikrinuosi el. paštą.

- Mergaite, ar Jūs čia internetą ką tik įsijungėt? - klausia balsas prie mano dešiniosios ausies. Moteriškas. Atsisuku. Akys jos geros, bet kažko susirūpinusios. Maniau, prašys patikrinti, koks rytoj oras ar kokią naujieną paskaityt.

- Taip. O kuo galiu padėt?

- Išjunkit. Aš sergu. Man taip negera, aš nuo to interneto susirgau.

Išjungiu. Žmogui gi negera. Vietoj el. pašto skaitau knygą.

- Ačiū, - sako išlipdama. - Jūs man labai padėjot. Jau galit įsijungt.

***

Priklausomybė

Kartais man reikia dozės. Galiu galvot apie ją visą kelią namo. Įsivaizduot, kaip su niekuo ja nesidalinsiu. Kaip paslapčia vienu ypu sušniaukšiu visą viena.

Prakeikti čipsai su sūrio padažu.

***

Kaip neperdozuoti gyvenimo?

Rodyk draugams

naiviai

pastovimpashnekam ● 2015-11-03

Prisimenu, kaip trečioj klasėj rašiau laišką savo ateities „aš“, kuriame reikėjo išdėstyt, kuo aš būsiu užaugus, kaip gyvensiu ir t. t. Rašiau, kad būsiu gydytoja, nors tuomet bijojau kraujo. Dabar kraujo beveik nebijau, bet taip naiviai nebemąstau, nes, kaip pasirodė vėliau, norint būti gydytoju nebijot kraujo negana - dar reikia neišprotėt studijų metu didinant savo, kaip viena pažįstama sako, kalamąją gebą, nustot miegot ir būt žiauriai dėjusiam ant bet kokio masto gyvenimo problemų. Savo irgi, bet kitų labiausiai. Ir būt kietu. Visapusiškai. (Žodžiu, labai gerbiu gydytojus, esamus ir būsimus.)

Naiviai, be galo naiviai galvojau, kad kai man sueis aštuoniolika ir galėsiu legaliai pabėgt iš namų, viskas staiga pasikeis, atsivers nauji pasauliai, kažkur pradings paauglystėj įsigyti kompleksai ir lyg feniksas iš pelenų pakils vaikystėj turėtas pasitikėjimas savimi (kai beveik nepažįstam žmogui išdrįsdavau padeklamuoti eilėraštį ar pasisiūlydavau palydėt į parduotovę, kad ką nors nupirktų). Deja, suėjus aštuoniolikai (devyniolikai, dvidešimt… dvidešimt su trupučiu) niekas per daug nepasikeitė. Gal tie žmonės, su kuriais susitinki kartą per metus ar rečiau, mato many kažkokius pokyčius, kažkiek daugiau brandos ir mažiau vaikiškumo, bet aš sau esu tokia pati, kaip niolikos. Ir mintys man dažnai kyla tokios naivios, tokios paikos ir kvailos, kad kartais net stebiuosi, jog nepradedu bijot tamsoj esančių būtybių ar galvot, kad pabučiavus vaikiną po kelių mėnesnių pagimdysiu dvynukus.

Sako, žmonės subręsta, kai susilaukia vaikų. Gal. Bet man labai įdomu, ar ir kiti (tie, kurie jų dar neturi) galvoj turi tokių keistų minčių, tokių kvailų įsitikinimų? Ar ir kiti pagalvoję ką nors blogo spjauna triskart per petį arba beldžia į medį, ar ir kiti kartais mato savo gyvenimą kaip kažkokį netikrą, kaip filmą, kaip kokį Trumeno šou?

Rodyk draugams

Kai…

pastovimpashnekam ● 2015-04-06

Kai žvakės liepsnose paskęs tie patys paskutiniai netikros žiemos lašai…
…kai vėjas ramiai glostys švelnią kovo tylą…
…kai baigsis sargo ar santechniko vargai…
…kai, paskutinįkart, numištanti dvasia ištars, kad myli…
…kai sapnas, lengvas ir švelnus, pūkiniuos pataluos ilsėsis…
…kai bangos jūroje dainuos lopšinę debesims ir dangui…
…kai veidą atvėsins kažkam palmės pavėsis…
…kai rasi saulės spinduly Tu siluetą brangų…
…kai niekas niekam nebepriklausys - tik man, tik Tau, tik mums ir pievai…
…tada suprasi, kad tegyveni
šioj žemėj Tu tik kartą. Vieną…

2004-01-14, Gelgaudiškis

Rodyk draugams

Gairės: ,

kiek daug mes galim

pastovimpashnekam ● 2015-04-04

Kartais gyvenimas akimirkai tarytum sustoja. Kažkas stukteli galvon ar širdin ir sekundei priverčia apmąstyti, kas esu? kokia mano gyvenimo prasmė? gyvenu aš ar tik egzistuoju?

Dažnai nesusimąstom, kiek daug mes galim.

Galim kvėpuoti. Lengvai, be jokios pagalbos. Įkvėpti ir iškvėpti. Be skausmo, kiek tik norim kartų per dieną.

Galim matyti. Spalvotai. Aiškiai. Iki mažiausių smulkmenų. Žinom, kad žmonės būna gražūs. Matom juos ir kitus gražius dalykus.

Galim girdėti. Muziką. Tylą. Kitą kalbantį. Kuždantį į ausį. Niūniuojantį.

Galim liesti. Liesti kito žmogaus veidą. Susikibti už rankų. Jausti šalia esančio iš jaudulio ir/arba baimės prakaituojantį delną. Smėlį tarp pirštų. Vandenį fontane. Gitaros stygas ar pianino klavišus.

Galim jausti skonį. Arbatos be cukraus. Ledinukų. E621 paskanintų sūrainių. Galim atskirti begalybę skonių. Net lyžtelti varveklį.

Galim vaikščioti. Bėgioti. Šokinėti. Šokti. Iki beprotybės. Arba kol nušokam nuo bedugnės krašto. Slidinėti. Važinėtis rogutėmis. Riedučiais. Dviračiu. Motociklais.

Galim bučiuoti(s), galim mylėti(s).

Šiandien pažiūrėjau The Sessions. Ir supratau, kad tai, ką mes galim daryti lengvai, kažkam gali būti (beveik) neįmanoma.

Rodyk draugams