BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

pastovimpashnekam

ko galima pasimokyt iš pamokos 17-mečiams

pastovimpashnekam ● 2017-03-28

Kadangi jau ketvirta diena esu bedarbė, turiu laiko visokiems dalykams.

Šiandien praleidau kelias valandas žiūrėdama / klausydama vieno iš bankų organizuotos online pamokos - konferencijos „Kas vairuos tavo gyvenimą?”. Buvo smagu prisimint laikus, kai, būdama vienuoliktokė, net neįsivaizdavau, kaip reikės gyventi savarankiškai. Šios pamokos metu organizatoriai skatino moksleivius pagalvoti, kur jie gyvens, ką valgys, kokiu transportu keliaus, kai taps savarankiški. Kaip taupys ir, svarbiausia - ką dirbs. Oi, seni (ne)geri bendrabučio laikai, koldūnai, dešrelės ir žuvų piršteliai prieš akis iškilo…

Anyway, labiausiai man patiko Gyčio Dovydaičio (rašoma, kas jis fotografas, medijų specialistas, „Fotokursai.lt” lektorius, bet aš jo nežinojau iki šiol) pranešimas. Jis paskatino moksleivius pagalvot ne tik apie tai, jog iš bomžpakių ilgai nepragyvensi, nes „pats kaip plastmasės gabalas jaustis pradėsi“, bet ir apie tai, ką dirbti, kad nereiktų pirkti. Taip taip, visi žinom frazę „dirbk mėgstamą darbą, ir nereiks dirbti“, bet prie ko čia nepirkimas?

Gytis „pirkimu“ vadina ne mums įprastą vartojimą, o tai, kaip mes tą vartojimą traktuojam. Jeigu darbas mums skirtas tik tam, kad, gavę pinigų, galėtumėm, kaip Gytis sako, „nusipirkti gyvenimą atgal“, vadinasi, mes negyvenam. Jei „gyvenam“ tik savaitgaliais - negyvenam iš viso. Jei gyvenam tik dėl naujo telefono ar automobilio - negyvenam. Na, prisipažinkim, kiek iš mūsų mirę?

Apibendrinant Gyčio mintis, darbas turi būti toks, kad:

* ryte tave prikeltų ne žadintuvas, o noras eiti į darbą;

* keltų stresą, kitaip nejaustumėm, kaip gerai jaučiamės, kai to streso nebėr;

* norėtumėm jį dirbt sekmadienio vakare, jei turėtumėm kitą darbą;

* galėtumėm kurį laiką jį dirbti už dyką - toks jis fainas.

Kaip „paprasta“. :)

Rytoj einu į antrąjį darbo pokalbį toj įmonėj, kurioj buvau vakar. Man tas darbas panašus į tokį, dėl kurio galėčiau atsikelt ryte. Jei ne dėl to, kad labai norėčiau vien jį visą gyvenimą dirbt, tai bent dėl to, kad negaliu pasakyt, jog nenorėčiau :) Laikykit špygas 13:00.

Rodyk draugams

ką žmonės (ne)dirba visą dieną

pastovimpashnekam ● 2017-03-26

Pirmąkart gyvenime priėmiau sprendimą kurį laiką nedirbt.

Dirbau nuo trečio bakalauro kurso. Kai darbas užknisdavo, ieškodavau kito, ir trečiadienį palikdama senąjį darbą, ketvirtadienį jau dirbdavau kitame. Dažniausiai toks darbų keitimas lemdavo, kad nuo vilko ant meškos užšokdavau ir ja netoli tenujodavau.

Žinoma, kiekvienam darbe atrasdavau kažką, kas man visą gyvenimą pravers ir darbe, ir gyvenime (kol kas man šie du dalykai - atskiri). Išmokau bendrauti su įvairių tautybių, charakterio ir amžiaus žmonėmis, multitaskinti, skaičiuoti. Radau nerealiai fainų kolegų, su kuriais iki šiol bendrauju. Sustiprinau pasitikėjimą savim (nors kruopelyte).

Tačiau ilgainiui pradėdavau jaustis ne savo vietoj. Iki paskutinio darbo, kurį dirbdama pajutau: „valio, čia man!“. Gaila, kad biurokratiškas, atrodo, jaunos įmonės valdymas paskatino ją palikti… Taigi, aš pirmąkart atsidūriau darbo biržoj.

Pirmas žavus šią instituciją apibūdinantis dalykas - pastatas, kuriame ji įsikūrusi. Maps‘uose pasižiūrėjau į jį ir pagalvojau „šitą tikrai greit rasiu“. Pasirodo, tokių, kaip mano draugė sakė, arklides primenančių pastatų tam rajone - pilna.

Tikėjausi tame pastate rasti daugybę nuo gyvenimo ir alkoholio pavargusių veidų. Nieko panašaus - pilna įvairaus amžiaus puikiai atrodančių žmonių, ir tik vienas kitas su sportinėm kojinėm aukštakulniuose bateliuose. Viena biržos darbuotoja avėjo tokius pat batus, kaip mano, kažkodėl tai privertė pasijust jaukiai.

Kol kas 2 darbo dienas praleidau kaip bedarbė. Per jas buvau dviejuose darbo pokalbiuose, dukart aplankiau biržą, gimnaziją, į kurią sesė ruošiasi stoti. Susitikau su draugėm, pamėčiau į kašę, o svarbiausia - į valias atsidžiaugiau grynu oru. Pasinaudojau proga prisėsti ant kiekvieno saulės atokaitoj esančio suolelio - kaip tik pirmąsias mano bedarbystės dienas buvo nerealiai gražus oras. Pirmadienį - vėl į darbo pokalbį.

Jausmas, kai žinai, kad kurį laiką galėsi darbo dienomis keltis ne 6, o 8 val. ryte, ir tik dėl to, kad nori, o ne dėl to, kad reikia - nerealus. Dirbti labai noriu, bet poilsio be aiškaus jo pasibaigimo deadline’o man jau labai reikėjo. Tą rodo ir mano suprastėjusi atmintis. Net blog‘ą 5 mėnesius buvau pamiršus. Sau norėčiau palinkėti to, ko palinkėjau paskutiniems kolegoms išeidama - gero vėjo. Emocinio, materialinio ir kūrybinio.

Rodyk draugams

jeigu trauksi, visada ką nors ištrauksi

pastovimpashnekam ● 2016-06-07

Stebiuosi ir žaviuosi žmonėmis, kurie sugeba ištraukt informaciją iš kitų, kurie visai jos nenorėjo atskleisti, bet „taip jau gavosi“: mokytojų, policininkų, personalo atrankos specialistų, psichologų, geriausių draugų. Rodos, pradėjai, žmogau, su jais kalbėti apie viena, o išpliurpei visą ką kitą.

***

Gali apsimest, kad vonioj nėra plaukų, bet jei namuose gyvena bent viena moteris ir (arba) bent vienas banglas / metalistas / kirpėjų bijotojas, kiek betrauksi plaukų, tiek rasi. Be reikalo gal išmetam, sako, perukai brangūs, o žmogaus plaukai vertingi.

***

Lenk medį, kol jaunas, trauk lauk savo geriausias savybes, kol jaunas, ieškok darbo, kuris patiktų, kol jaunas. Ieškau darbo personalo atrankose.

Rodyk draugams