BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

pastovimpashnekam

atskiros kūno dalys?

pastovimpashnekam ● 2015-09-05

„Žiūrėk, kokia šikna!“, „tu visai neturi papų, lenta tu!“, „subinė - kaip tvarto durys“, „nosis kreiva kaip po avarijos“, „šiaip imčiau, bet pirmiau maišelį ant veido uždėčiau“… Jei nesi girdėjusi tokios ar panašios frazės niekada gyvenime, you are the lucky one. Bet dauguma moterų, merginų ir net mergaičių tai girdi. Iš paikų klasiokų. Iš pavydžių draugių (draugių?). Net iš tėvų!

Nenuostabu, kad užaugusios jos pradeda save matyti ne kaip visumą, o kaip atskiras kūno dalis. Vienos visą laiką stengiasi nedidelę krūtinę slėpti po apsmukusiais megztiniais, nuolat priekyje sunertomis rankomis ar segtuvais, pilnais dokumentų. Kitos vengia šypsotis, jei turi nors vieną kreivą dantį (kurio tikriausiai niekas net nepastebėtų). Trečios verčiau nešios sportines kelnes nei aptemptus džinsus - kad tik tas prakeiktas užpakalis į akis niekam nekristų (tiesa, aptempti džinsai kenkia sveikatai, tai gal ir nieko baisaus jų vengti). O dar kitos „įsivaro“ tokią depresiją, jog tampa anoreksikėmis, bulimikėmis, o galiausiai - negyvomis. Tiesiogine ta žodžio prasme.

Ir viskas dėl to, kad ilgainiui dėl visokių ten seksizmų ir kitokių gyvenimo klizmų pradedam save matyti ne kaip merginą, o kaip kokią nors labiausiai problemišką savo kūno dalį. Mes matom save ne kaip ingas, simonas ar janinas, o kaip užpakalius, krūtis ir celiulitines šlaunis. Ir patikėkit, merginos apie papus ir šiknas galvoja daugiau nei vaikinai. Tik skirtumas tas, kad jos - apie savo, o jie - apie jų.

Rodyk draugams

(ne)adekvatus (ne)dėkingumas

pastovimpashnekam ● 2015-08-11

Rūpinies  visais namais nuo A iki Z, o kai tau blogai, išgirsti „nu va“?

Atiduodi visą save, savo laiką, fizines ir protines jėgas, o viskas, ką gauni - kritika ir žinia, kad yra geresnių būdų praleist laiką, nei tavim rūpintis/slaugyti/padėti tau/pavaduoti, kai sunku?

Stengiesi dėl savo protinio ir fizinio tobulėjimo, o išgirsti, kad „anksčiau buvai kitokia“? Ir tas „kitokia“ ištariama tokiu tonu, kad norisi suvaryt peilį tarp šonkaulių tam, kuris tai ištaria?

Sveikinu, tu esi subrendusi, į realybę patekusi moteris!

(Šįkart trumpai, bet you know what I mean).

Rodyk draugams

Pogonofobija

pastovimpashnekam ● 2015-08-05

Nesakau, kad bijau barzdų. Ne. Kalėdų Senelis vaikystėj man nekėlė baimės. Neklykdavau pasakų knygoje pamačiusi istoriją apie Mėlynbarzdį. Bet žiauriai - tiesiog maniakiškai - nemėgstu barzdų.

Gal reiktų patikslinti: nepatinka man vaikinai, turintys ant veido bent vieną gyvaplaukį (žinoma, neskaitant antakių ir blakstienų). Žinoma, moterys, turinčios barzdą (deja, teko sutikti tokią Norvegijos greitojo maisto užkandinėj) mane pykdo dar labiau. Bet kalbant apie vyrus, nei ožio, nei kitokio gyvio barzdelės man nekelia susižavėjimo. Priešingai - galiu pradėti žiaukčioti net nuo „trijų dienų“ nesiskutimo įrodymų ant bičo veido.

Tikriausiai nei viena pasaulio moteris manęs nesuprastų. Juk kone kiekviena iš mūsų (tiksliau, jūsų) turi nors vieną „gyvą“ atvejį dvikojo patino pavidalu, kuriam, jų manymu, barzda tinka tiesiog tobulai. Gaila, bet man vyro barzda yra tokia pat šlykšti kaip vyrams neskustos moterų kojos (apie fetišus nekalbu).

Suprantu, kad tokia nepykanta barzdoms negalėjo atsirasti natūraliai. Kaip mano kolegė sako, „juk barzda - vienas iš vyriškumo požymių“. Taigi, logiškai mąstant, kiekviena jaučianti potraukį vyriškajai giminei (yes, I do) moteris turėtų žavėtis šio pobūdžio ataugomis ant veido. Tačiau galbūt dėl kokios nors vaikystės traumos, kurios nepamenu, o gal dėl to, kad gražiausiai barzdoti vyrai nuo pat mažens būdavo tada, kai nusiskusdavo, aš (galit vadint mane pogonofobike) nekenčiu barzdų.

Rodyk draugams

Vyrai nesupras

pastovimpashnekam ● 2015-07-03

Kad kojų skutimas gali būti toks knisantis procesas, jog jis bus atidėliojamas dvi savaites, o viso to pasekmės slepiamos po ilgais sijonais, timpomis, kelnėmis ar nauju judėjimu už natūralumą… (Gaila, aš asmeniškai negaliu pati su savim miegot, jei savaitę apleidžiu šią procedūrą).

Kad vienu metu galvoti apie skalbinius balkone, vaikus, besibaigiantį cukrų, konferencijas, gėles pievoj, ką pirksiu Kalėdoms, užvakar matytą filmą, grikius (grikių pamiršau nusipirkt!), kaimynės tapetų spalvą, straipsnio tekstą, vaistus ir kosmosą yra visiškai normalu.

Kad apsipirkinėjimo maršruto prekybcentryje trajektorija yra atvirkščiai proporcinga tiesiausiam keliui į potencialaus pirkinio pardavimo vietą.

PMS kaip tokio.

Kad žalia gali turėti penkiasdešimt atspalvių (okey, šito ir aš nesuprantu).

Kad blogi dalykai yra atsimenami visą gyvenimą (tai yra, bent dvi dienas), o geri pamirštami per tris sekundes (kad myli, kad graži, kad kažką ką tik nupirkai).

Kad kartais mes pačios nesuprantam, jog nesuprantam, kad savęs nesuprantam.

Rodyk draugams